TRUMPAI APIE MANE
Pirmoji pasaka „Kleopatros svajonė“ (kur, manyčiau, jau šnektelėjau savo balsu) buvo parašyta iš didelio rūpesčio ir poreikio nemoralizuojant kalbėti apie gyvenimą jauniems žmonėms (auklėtiniams), nusiteikusiems žingsniuoti per gyvenimą optimistiškai, svajingai, maksimalistiškai. Reikėjo paskyti jiems, kad gyvenimas apskritai yra prasmingas, nebūtina kalnus versti ir skinti žvaigždes. Paskui buvo kita pasaka ir dar kita… Pajutau malonumą pasakyti netiesiogiai tai, kas man širdį daužo, skaudina, parašau ir lyg išsivaduoju iš to širdies ir galvos skausmo ar graudumo.
