Lietuvos, kaip valstybės, vardas paminėtas prieš tūkstantį metų Kvedlinburgo rankraščiuose. Būtent tūkstantmetis mus visus priverčia susimąstyti, prisiminti istoriją ir įvertinti praeitį bei pažvelgti į ateitį. Ką mūsų tauta sukaupė per tūkstantmetį? Kokį lobyną mes esame paveldėję? Ką turėtume padaryti, kad ateitis užtikrintų Lietuvos klestėjimą? Vienareikšmiškai aišku, kad Lietuvos išlikimas priklauso nuo tų, kurie mintyse ir širdyse nešioja ir nešios Lietuvos vardą kaip visų jos piliečių bendrą reikalą. Vadinasi, Lietuvos pilietį – gebantį suprasti ir įvertinti savo tautos kultūros savitumą, suvokiantį globalizacijos padarinius žmonėms ir tautai, suprantantį asmens dalyvavimo tautos gyvenime galimybes ir būdus, sugebantį saugoti ir parodyti savo tautos unikalumą – ugdyti turime nuo mažens, nuo ikimokyklinuko, juolab, kad vaikai visada buvo žmonijos priekyje lyg atsinaujinimo avangardas.