1Logo pskc

                  Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt

Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė

Trumpai apie mane

Esu  Jolanta Mažeikaitė – Sakavičienė. Nuo 2004 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbu lietuvių kalbos mokytoja.
Kiek įmanoma prisiminti iš vaikystės, matau save besisupančią senelio į didžiulį gluosnį, kurio jau seniai nebėra, įtaisytose sūpuoklėse ir garsiai beniūniuojančią paprastos vaikiškos dainelės žodžius. Ne, ne kažkur girdėtos, bet savo… Savos mintys, savi žodžiai… Kažin ar turėjo kokią nors meninę vertę tie mano ketureiliai, bet jie buvo pirmieji… Pirmieji žingsniai į poezijos pasaulį, taip ir likę tik mažos mergaitės lūpose.
Vėliau jau prisimenu paauglystėje užrašytas eiles, visa dar nedrąsias, dar paslėptas dienoraščiuose ir nerodomas nė vienai gyvai dvasiai, bet turbūt jau su bręstančiu noru parodyti pasauliui, kad ir aš ESU, ir ne bet kokia, o galinti tam pasauliui kažką pasakyti! Galbūt tuo metu eilėraščiai buvo netgi tam tikra mano paaugliško maišto forma.
Dabar kūryba man – nusiraminimas, trumpas pabėgimas iš realybės pasaulio, kuriam vis mažiau lieka laiko… Deja, tame nuostabiame fantazijos pasaulyje, kuriame gali sukurti save vis iš naujo ir iš naujo, kartais vis tiek sudėtinga pabėgti nuo savęs, nuo tikrojo gyvenimo, todėl ir eilėraščiuose dažniausiai atgyja tai, kas išgyventa, išjausta, sava…

Ką daryti nužudžius svajonę?

Spragtelėjau vienu pirštu ir nužudžiau svajonę.
O ji buvo dar tokia jauna…
Kvepėjo romantika  ir mėgo tyliai mane žadinti šiltais sapnais.
Turbūt taip norėjo mane įtikinti, kad ji tikrai reali.
Bet aš nepatikėjau…
Ir vieną rytą tiesiog išmečiau ją… pro langą…
O tada atsisėdau ir ėmiau laukti,
Kada į duris pasibels nauja viešnia.
Nepatikėsite – pasibeldė!
Tokia nauja, išsipusčiusi, kvepianti egzotika ir rožėm,
Bet… tokia svetima…
Neištvėrusi to svetimumo, ji pati vieną dieną išėjo…
Net mesti pro langą nereikėjo.
O manyje dabar gyvena tik viena mintis:
Ką daryti nužudžius svajonę?

Kas sakė, kad mylėti lengva?

Kas sakė, kad mylėti lengva?
Kad skristi pievoj drugeliu
Kiekvienai širdžiai lemta?
Kad du keliai į laimę pažadėti,
O kryžkelėj ims snigti bučiniais
Ir apsikloję jais du žmonės pasidalins sapnais…

Deja, tai tik poezijos apgaulė,
Spalvingų žodžių žavesys…
Nebetikėk svajinga pasaka,
Kurią tau žvaigždės sekė tą tylų vakarą,
Kai mano drėgną delną laikei savam.

Nebėr to vakaro,
Nebėr žvaigždžių ir delno to,
Kurį laikei savam…
Tiktai giliai širdy gyvena jausmas –
Mažytis ir trapus.
Bet nei palaidoti jo, nei paslėpti negali….

Nerūpi jam tie vieniši keliai
Ir klaidžios kryžkelės,
Kurios mus kartais nuodėmėj skandina.
Širdies kamputy tyliai sėdi  ir krizena,
Kai vis bandai jo vėl ir vėl išsižadėt.

Dangaus dovana

Ech, pasauli,
Stebintis mane žydrom dangaus akim!
Ką man šiandien dovanosi?
Seną draugę, sutiktą netyčia gatvėj,
Ir jos įkyrią pasaką apie kirpėjas ir madas?
O gal netyčia paliktus darbe namų raktus
Ir ilgą ilgą kelią lyg per kopas jų ieškot?
Ech, pasauli…
Liūdnos šiandien tavo akys…
Bėga gaivios ašaros langų stiklais,
Maudo praeivius piktus
Ir snaudžiančias po liepom mašinas.
Tik nevirkdyk šiandien ir manęs –
Geriau paklausk, kokios norėčiau dovanos.
Nereikia pasakų, pelenės burtų ar pilių iš debesų.
Gali net verkti visą dieną – man vis tiek!
Tik noriu pamatyti vieną mielą veidą,
Žvilgsniu akimirkai paliesti ir nubėgt gatve,
Kaip tie pikti praeiviai lekia –
Tik su šypsena veide.
Net jei tada Perkūnas imtų svaidytis žaibais
Ir griauti mano svajonių gintarinį rūmą,
O aš lyg vieniša Jūratė turėčiau rinkti jo sudužusias šukes,
Tegul… Juk žmonės sako – šukės laimę neša!
Ir tarp sudužusių minčių aš rasčiau vieną žvilgsnį,
Prabėgusį kaip tie praeiviai gatvėj…
Tai ką gi vis dėlto, pasauli, šiandien man padovanosi?

Realybės šou

Dėmesio! Dėmesio!
Šlapių marškinėlių konkurso dalyves kviečiame į sceną!
Prašome paskubėti!
O aš neskubu
Manęs ten nėra…
O kam? Juk mano sieloj ir taip šlapia
Nuo nesibaigiančios rudens darganos,
Rasotų vasaros prisiminimų
Ir nuo vakar išgerto karšto vyno
Sužvarbusiai sielai sušildyti.

Dėmesio! Skelbiame konkurso nugalėtoją!
Sveikiname, jūs laimėjote kelionę į saulėtąją Turkiją!
Ne… Ne aš…
Kodėl? Juk man užtenka ir šlapios Lietuvos
Su jos piktais ir neturtingais piliečiais,
Su dantis galandančia ekonomine krize
Ir ją pažadų kulkom bandančia nušauti valdžia.
Ir kam man tas turtingas arabas?
Juk ir čia užtenka lakštingalom suokiančių romeo.
O juk savas vis arčiau širdies…

Dėmesio! Dėmesio!
Baigiasi registracija į naują realybės šou
„Sugrąžinkite mane į realybę!”
Paskubėkite!
Ech, velniai nematė –
Gal šį kartą dalyvausiu!

⃰     ⃰    ⃰

Jei mano pasauly neliktų nieko,
Išskyrus vieną vienintelę viltį,
Aš dar būčiau gyva…
Jei neturėčiau, ko atsigerti,
Aš gerčiau tave
Ir maitinčiau savo alkaną sielą tavo mintim,
Užsikločiau tavo balsu
Ir sapnuočiau mūsų gyvenimą,
Kurio nebus…

Jeigu neliktų nieko,
Tik tavo atvaizdas
Vos alsuojančioj mano širdy –
Aš būčiau gyva tik tavimi…

„..nes mylėjau jį, nors jis buvo pamišęs, ir galbūt mylėjau jį kaip tik už pamišimą, nes jo pamišimas buvo gražesnis už kitų žmonių išmintį.“ (M. Waltari „Sinuhė egiptietis“)

Negąsdinkite pragaru manęs
Ir neviliokite dangum.
Ir pragarą, ir dangų aš jau mačiau…
Liepsnojau savo rankom sukurtoj
Ir tavo lūpomis palaimintoj kančioj.
Liepei neįsileist tavęs,
Kai belsies ir maldausi vienkartinės šilumos,
Išmesti net gėles, kurių nedovanojai.
Netikėjau… Neklausiau…

Gal užsirūstins Dievas? Gal prakeiks mane?..
Tegul…
Jei degsiu pragare – tik už tą mylimą beprotį,
Kurį pati sau nupiešiau
Tuščioj troškimų drobėj…

Aukštyn kojom…

Tu išėjai…
Palikęs kriauklėje Eifelio bokštą iš neplautų indų,
Neįmetęs į skalbimo mašiną Da Vinčio šedevrams
Prilygstančiais piešiniais išmargintų vaikų rūbų,
Nenušluostęs nuo dulkių dūstančio televizoriaus…

Tiesiog ėmei ir išėjai,
Palikęs tik suglamžytą raštelį
Su gramatinėm klaidom…
„Brangioji, tavęs vėl visą naktį nesulaukiau…
Bluosto nesudėjau…
Turbūt vėl su draugėm gėrei Martini naktiniam klube…
Daugiau taip nebegaliu… Pavargau…“

Kai  rožinis dangus dar tik sveikinosi su rytu,
O vienišam praeiviui net nebuvo su kuo pasisveikint,
Kai katinas meiliai glaustydamasis prašė lašelio švelnumo,
O miegantys vaikai vis dar sapnavo karamelinius sapnus,
Tu tyliai uždarei duris ir išėjai…

Ką gi…
Ir vyrai kartais neišlaiko… kasdienybės rutinos…

Mums svarbi Jūsų nuomonė
Parašykite atsiliepimą apie interneto svetainę ar institucijos veiklą