Pirmadienio telegrama – „sodai žydi, atvažiuok!“
Pilką lapkričio pirmadienio pavakarę Klaipėdos dailės mokytojai rinkosi į savitą pertrauką. Ištrūkę iš kasdienės rutinos, jie skubėjo išgirsti dailininkės grafikės Irenos Kačenauskaitės pasakojamų istorijų. Mokytojai rinkosi į paskaitą, organizuotą Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centro koordinuojamo dailės mokytojų metodinio būrelio. Susitikimas tapo ir menininkės litografijų parodos „Žemė yra laivas, ne namai“, eksponuojamos Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje, uždarymu. Apie Ireną Kačenauskaitę daug galėtų papasakoti jos kolegos, mokiniai ir artimieji. Tačiau ir tiems, kurie ją sutiko pirmą kartą, pasisekė prisiliesti prie grafikės kuriamos gyvos istorijos. Istorijos, kuri moko mylėti žydintį sodą, laivų ir vėjų kupiną miestą, kelionių patirtis ir net visatos begalybę. Pati menininkė prasitarė, jog ji „niekada netilpdavo į rėmus“. Atvykusi į Klaipėdą gyventi ir kurti, ji drąsiai vaikščiojo stogais, ieškodama naujų kompozicijų akims. Tiksliau – ropštėsi kranais vien tam, kad pamatytų Klaipėdą iš aukštai. O Klaipėdos stogų jos kūriniuose – beribė gausa, tarsi nesibaigianti Visatos istorija, telpanti tarp jūros ir vėjų, žvaigždžių. Dailininkė gimė kaime, netoli Širvintų, o jos ryšys su gamta susipynė į vientisą liniją ir grafikos priemonėmis išsiskleidė jautrumu alsuojančiuose darbuose. Japonai grožisi sakuromis, o lietuviai augina obelis. Ir „obelys – ne medžiai, o […] žemės ir šviesos pasaulis“, – rašoma knygoje „Klaipėda grafikoje. Irena Kačenauskaitė“ (Libra Memelensis, 2004). Menininkė prisiminė savo tėtį, kuris jau mieste gyvenančiai dukrai siųsdavo telegramą vien tam, kad praneštų, kad sodai žydi. Taip jautriai gamtos akimirkos keliavo drauge su grafikės gyvenimu ir kūryba. Atsisveikindama menininkė dailės mokytojams į širdis ir mintis įkėlė savitą sėkmės kodą – pagirkit vaikus. Išsinešėme tai kaip pažadą nenuvilti. Aurelija Žvinklytė-Rimšienė