Ar viešai kalbėti mokomės kalbėdami? O gal pirmiausia – išdrįsdami būti išgirsti? Rugsėjo 25 d. Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje vykusiame praktiniame seminare „Teatro pratimai viešosios kalbos įgūdžių lavinimui“ dalyvavo Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centro koordinuojamo teatro mokytojų metodinio būrelio nariai.
Seminarą vedusi teatro mokytoja ekspertė Rasa Ercmonienė-Varnė pakvietė į viešąją kalbą pažvelgti plačiau: svarbu ne tik tai, ką žmogus sako, bet ir kaip jis jaučiasi kalbėdamas, girdi kitą ir užmezga ryšį su auditorija.
Renginys prasidėjo dėmesio sutelkimo, kūno, kvėpavimo ir balso pratimais. Vėliau dalyviai perėjo prie vaizduotės, improvizacijos, minties formulavimo ir kalbėjimo auditorijai užduočių. Dirbdami individualiai, poromis ir grupėmis mokytojai patys išbandė pratimus, kuriuos galės taikyti teatro pamokose.
Užduotys „Nematomos durys“, „Penki greičiai“, „AŠ ↔ TU“, „Žurnalistai“, „Daikto reklama“ ir kitos leido patirti, kaip judesys, intonacija ar emocinė būsena keičia kalbos poveikį. Kartu buvo ieškoma būdų, kaip padėti mokiniui aiškiau reikšti mintį, valdyti jaudulį ir išlaikyti klausytojo dėmesį.
Daug dėmesio skirta saugiai aplinkai, kurioje mokinys gali bandyti, klysti ir sulaukti pagarbaus grįžtamojo ryšio. Praktinės veiklos priminė, kad pasitikėjimas kalbant viešai auga ne vien kartojant tekstą. Jį stiprina gebėjimas girdėti partnerį, atpažinti savo emocijas ir drąsa ieškoti savito kalbėjimo būdo.
Seminaro pabaigoje mokytojai aptarė patirtus metodus ir įvardijo pratimus, kuriuos ketina išbandyti su savo mokiniais. Į Klaipėdą jie parsivežė idėjų viešiesiems pasisakymams, monologams, dialogams ir sceninėms užduotims – veikloms, kuriose kalba tampa gyvu ryšiu su kitu žmogumi.
