Vaikas susiduria su sunkumu, o suaugusysis jau žino, kaip jį išspręsti. Pasiūlyti atsakymą paprasta. Kur kas sunkiau nuspręsti, ar šią akimirką vaikui jo reikia. Galbūt vertingiau leisti pačiam išbandyti dar vieną būdą?
Šis klausimas lydėjo rugsėjo 28 d. vykusią metodinę valandą „Žaidimas, kuris augina: vaiko iniciatyva ir kryptingas pedagogo įsitraukimas“. Joje dalyvavo ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo mokytojai ir lopšelių-darželių direktorių pavaduotojai ugdymui.
Metodinę valandą vedusi Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centro metodininkė Toma Balsytė pristatė tarptautinės konferencijos „Early Childhood Education Summit’26“ įžvalgas apie žaidimu grįstą ugdymą. Žaidimas vaikui suteikia galimybę tyrinėti aplinką, išbandyti savo sumanymus, mokytis bendradarbiauti ir ieškoti sprendimų susidūrus su sunkumais. Kalbėta apie tai, kaip šiuos procesus veikia ugdymo aplinka ir pedagogo gebėjimas atpažinti, kada vaikui reikia padrąsinimo, naujo iššūkio ar erdvės veikti savarankiškai.
Konferencijos įžvalgos tapo pagrindu diskusijai „Ar gebame būti šalia, bet ne vietoje vaiko?“. Ją moderavo PŠKC koordinuojamo ikimokyklinio ugdymo mokytojų, dirbančių teatrine pakraipa, metodinio būrelio pirmininkė Dagna Volkovaitė. Dalyviai buvo kviečiami pažvelgti į kasdienius sprendimus: kaip palaikyti vaiko iniciatyvą neperimant jo sumanymo ir kaip išlaukti, kai norisi padėti greičiau, nei vaikas spėja pabandyti pats.
Dalyvių teigimu, metodinė valanda praturtino jų požiūrį į žaidimą ir paskatino iš naujo apmąstyti savo vaidmenį jame. Susitikime iškelti klausimai priminė, kad pedagogo dėmesys vaikui reiškiasi ne vien įsitraukimu. Kartais geriausia, ką pedagogas gali padaryti, – likti šalia ir leisti vaikui pačiam patirti atradimo džiaugsmą.
