Onutė Pučinskienė
TRUMPAI APIE MANE Esu Onutė Pučinskienė. Dirbu meninio ugdymo mokytoja „Pagranduko“ lopšelyje-darželyje. Patinka kurti, eiliuoti… Kuriu eilėraščius ir daineles vaikams… ir ne tik jiems… Mano kūrybos daineles, kurios yra leidinukuose „Dainelių kraitelė“, „ Žaidimų kraitelė“ „Augu ir dainuoju“, „Dainuoja pajūrio vaikai“, dainuoja daug Lietuvos vaikų. Gimiau prieš 57 metus. Užaugau Dzūkijos pušynuose kartu su baravykais, ūmėdaitėm, raudonikiais ir voveraitėm…Vaikystė prabėgo Kabelių kaime, Varėnos rajone bemėlyniaujant, bebrukniaujant, bespanguoliaujant, besiklausant volungių, gegučių ir strazdų, beganant kaimo karves, kartu su močiute ir broliais, bečiobreliaujant, bepuplaiškiaujant po pievas, begiedant Kabelių bažnytėlėje gegužinėse ar birželinėse pamaldose. Išaugus vaikystės suknelę, muzikos mokiausi sostinėje, po to – uostamiestyje. Dabar, po darbų, mano kelio galas dažniausiai baigiasi Dituvoje, kur grožiuosi savo sodintomis gėlėmis, skanauju braškių, aviečių, obuolių… O savo rankoms leidžiu sodinti, ravėti, laistyti, purenti… glostyti manęs sulaukusią baltą katę.Galvoju: kiek daug gražumų aplinkui, kokia tobulybė gamtoje, pastebėkim tai, PASIDŽIAUKIM, MYLĖKIM… AR BUVAI TEN Atsisėskim kopų smėlyPrie smilgelės vienišos.Apkabinkim jūros mėlį,Paklausykim jos dainos. Pažiūrėkim, kaip išplaukiaLiūdesio pilni laivai.Kaip žuvėdros gailiai šaukia,Raižo dangų jų sparnai. Ir žalia banga nuplauna,Ką norėjai pasakyt,Oi norėčiau sužinoti –Nesuspėjau paskaityt…. Pasislėpkim nuo pasaulioČia už smilgos vienišos.Leidžias debesyje saulė –Čia mūs niekas neieškos. Iš delnų išbyra smėlis,Tyli pušys pajūry.Pėdas mūs užpustė vėjas –Gal buvai ten, gal esi… ATIDARIAU VARTUS Atidariau vartus žydėjimui sodų,Svaiginančiam žiedlapių lietui, Jų šokiui mano delnuose ir mano laukime –Žinojime, kad Tu esi…Atidariau –Paukštelio giesmei, pasiklydusiai žieduos,Spalvotai jos melodijai,Kuri nusėdo mano sieloj laukiant…Atidariau vartus –Įleidau tulpių raudonumą,Neužmirštuolės ir dangaus stebuklą,Tikėjimą sapnais ir dar nepasakytais Tavo žodžiais…Atidariau vartus pavasariui,Dūzgimui bitės, pumpuro gležnumuiIr sidabrinei ryto rasai,Sužibusiai žolėj ir mano kasose…Atidariau, Kad Tu įeitum…Lietum ar vėju,Šlamėjimu beržų,Rūku, pasklidusiu virš mano sodo,Ar krintančia žvaigžde….(Kad tik suspėčiau sugalvoti norą…) BALTUMAS Baltas baltas žydėjimas,Baltas lyg gulbės giesmė,Šypsenas baltas dalinaIš baltų lūpų versmės. Baltas baltas žinojimasPaukščio, kad reikia giedot,Baltai baltai apsirengsiu,Kai ranką norėsi paduot. Oi tai baltumas pavasario,Krentančio vyšnių žiedais.Oi tas pavasaris lauktas –Atėjo… ir greitai praeis. Takeliais baltais aš nueisiu,Žiedų baltumu apsnigta.Ramunių baltų prisiskinsiu,Į svečius pasikviesiu tave. MANO ANGELAS Aš jaučiu savo Angelo žvilgsnį,Tamsią naktį, kai nekrenta žvaigždės.Kai mėnulis sidabro nebarsto,O medžiai juodi lyg vaiduokliai. Aš jaučiu savo Angelo ranką,Kai einu takeliu žydint sodams,Kai skinu šilo uogą raudonąAr semiu atsigert iš šaltinio… Aš turiu savo Angelą sargąNuo pat brėkštančio ryto ankstyvo,Per vidurdienio kaitrą, per lietų,Vakare – į sapnus jis ateina… Mano Angelas žvelgia pro langąIr palaimina mano buvimą,Mano darbus ir duoną kasdienę,Tikėjimą gėriu ir tylų laukimą…. Aš turiu savo Angelą baltą, Jis į širdį man žiedus pasėja.Atrakina man sielą:Kad žemę mylėčiau,Kad paukštį išgirsčiau,Kad maldai sudėčiau rankas. Nematau savo Angelo balto,Bet žinau, jis čia pat, jis šalia…Jam skiriu vakarinę maldelę, Ją vaikystėj išmokė mama.
Rimantas Pocius
Kas mane jaučiate – pabūkime kartu! Eilėraščio kaina Manyje kažkas nutiko,tiksliau, – sutriko.Gal prasidėjo kokia liga, o gal lemtinga amžiaus riba. Yra keletas eilėraščių – kur juos dėti? Kas mane jausite – pabūkime kartu! Kada apdainuoju socialinės nelygybės puikybes – nedora!, kada kalbu apie intymius išgyvenimus – asmeniška!, kada išreiškiu požiūrį visuomeniniu – politiniu aspektu – rizikinga! Taigi, nuo šiol būsiu demaskuotas! Nepriklausau jokiems susivienijimams bei sąjungoms, todėl galiu būti nepriimtinas. Bet aš manau, kad kiekvienas asmuo turi teisę apie save parašyti tuos kelis posmelius. Dabar eilėraščiai yra devalvuoti, bet turėtume vienas kitu pasidomėti, kaip suvartojame laisvalaikį, kaip realizuojamės saviraiškos priemonėmis?Kiek man kainuoja eilėraštis? Niekada nebuvo tokios minties-parašyti kaip galima daugiau. „Seni daiktai“ seniai brendo manyje, tačiau išsiliejo tik tada, kai mirė mano teta, kuri daugiau negu kas nors kitas sėjo manyje vitališkumą. Aš žavėjaus jos ilgaamžiškumu. (Kad tiek būtų nugyvenus Mama!) Po laidotuvių važiavome per Medingėnus Plungės rajone, kur užsukome į seną sodybą, į pusseserės vyro tėviškę. Ten mane apstulbino matyti bei nematyti įvairūs senoviški rakandai, pati atmosfera. Grįžęs namo tuojau išliejau visus įspūdžius su nostalgija, įpindamas ir visą profesinį patyrimą (esu istorijos mokytojas). Eilėraštis „Informatikos pamokoje“ gimė bebūnant sode. Buvo ankstus liepos rytas. Lietus tiek išplovęs gamtą, kad net sieloj jutau gėlo vandens prėską skonį. Ir tekanti saulė, ir vaiskiai mėlynas dangus man akimirkai pasirodė svetimi nuo šito lietaus. Sode yra kasamos lysvės, matuojamos ir pjaunamos lentos buities paskirčiai ir t.t., o ne užsiiminėjama niekais! Tada prisiminiau vieną dėstytoją, kuri reikliai mus mokė. Man tas dalykas nelabai sekėsi, todėl aš kartais ir neapsilankydavau užsiėmimuose. Bet kai ateidavau, tai iš karto būdavau „aprūpinamas“ pažymiais. O ateidavau aš ne tik pareigos šaukiamas, bet kad pasižiūrėčiau į dėstytoją. Nelemtas užkeikimas – ji mane jaudino. Buvo labai graži, jauna, smulki. Ką aš galėjau jai pasiūlyti? Ji buvo kokia dešimčia metų vyresnė, aš tik neraliuotas paauglys! Kaip tą pavaizduoti poetiškai? Žinoma, užkoduotai! Jeigu veiksmas vyksta informatikos pamokoje, tai joks šuva nesuuos, apie ką eina kalba. Tada apie kompiuterius neturėjau jokio suvokimo. Tik parašius eilėraštį prasidėjo visuotinė kompiuterizacija. Kažkokia užburta mistika! Kas man ta erotika „Informatikos pamokoje”? Man rūpėjo apdainuoti šiuolaikinės merginos idealą, panaudojant žodį kaip kubizmo išraiškos priemonę. Taigi! Kiek kainuoja eilėraštis? Tiek, kiek ir nemiga, netektys, praradimai. Kiekvienas eilėraštis – atsisveikinimas su tuo epizodu amžiams! Jeigu aš apie tai kalbu viešai, tai taip yra todėl, kad prie šitų temų, prie šitų minčių jau negrįšiu niekada! Aš esu vyras, bet parašęs ,,Paparčio žiedą“ verkiau kaip mažas vaikas! Ko žmogui reikia, kad jo slapčiausios svajonės išsipildytų? Ir kai tai įvyktų – esu tikras – kartu įvyktų ir dvasinė mirtis. Supratote? „Paparčio žiedas“ – tai mano dvasinė mirtis! Aš suvokiau, kad Joninių naktį kaip tyčia spaus nuovargis bei miegas, metų našta sunkins kopimą šlaitais, mano kūno biologinė prigimtis netinkama panašioms scenoms. Aš atviras?!… Visi eilėraščiai yra realaus gyvenimo fragmentų apdainavimas. Taigi, vieną kartą pasakei, ir daugiau tuo pačiu klausimu nėra reikalo gaišintis.Mano idealų įkūnytojai, patys brangiausi pasaulyje mokytojai bei užtarėjai seniai baigė šį netobulai sutvarkytą gyvenimą. Tačiau šie žmonės kažkada buvo, ir pasaulis tapo skaidresnis bei prasmingesnis. Aleksandras Grinas, Edgaras Po, Adomas Mickevičius, Viktoras Hugo, Maironis, Šatrijos Ragana, Antanas Vienažindys ir kiti romantikai-padėjo man pačiam suvokti save. Kodėl visą gyvenimą klaidino įvairūs klasikai, premijų laureatai, naujų krypčių kūrėjai? Literatūra bei poezija žmogui turi tarnauti pagal jo poreikius, o ne kemšama į galvą kaip visokie griozdai, kol ta galva pagaliau plyš!Ekonomikoje yra alternatyvieji pasirinkimai. Perkėlus jų mokymą į mūsų temą, reikia paaiškinti: pasirinkimas eiliavimui vyksta kitų laisvalaikio užsiėmimų sąskaita.Esu girdėjęs, kad ,,bosas” kartais užsimano, jog jo sekretorė išbūtų visą laiką įkvepiančios išvaizdos. Norėtųsi, kad pedagogas, poetas būtų nuolat kūrybingos išvaizdos. Bet juk reikia pavalgyti, pasirūpinti sau ir šeimai pirkinių, ,,palesinti balandžius”, apsilankyti pas gydytoją. Man šie rūpesčiai sunkiai klojasi, o jie yra neišvengiami; karais net malonūs.Paprastumas, veiksmas, įvairumas, emocijos – vyraujantys elementai mano išsikalbėjimuose. Kasdienėje veikloje veiksmo beveik neliko, tai tegu būna jis nors laisvos minties valandėlę. Nors šiaip jau kartais ir veiksmo labai norisi.Nors esu paniurėlis, norėčiau, kad sektųsi mane supantiems žmonėms, visiems žmonėms. Gyvenime tiek nedaug saulėto džiaugsmo. Mokėkime tai branginti. Visa kita – pilkos kasdienybės balastas; baimė, alkis, ligos,sukti prekybos agentai ir t.t. PagarbiaiRimantas Pocius iš Salio Šemerio suaugusiųjų gimnazijos Per Karpatus! (Eilės kitaip) Agonija Bevardė aukštuma Iš rezidencijos kronikų – 1 Iš rezidencijos kronikų – 2 Iš rezidencijos kronikų – 3 Medkirčių naktis Paparčio žiedas Prisiminimai Seni daiktai Tautinė šventė
Jolanta Momkienė
Trumpai apie mane Kiekvienas žmogus patiria savo gyvenimo kelyje laiką, kai norisi kažko daugiau nei kasdienybės… Kūryba man suteikė laisvę mąstyti ir pažinti save, pamatyti vidinį pasaulį tarsi iš šalies… Šis susitikimas su savo mintim ir jų užrašymas popieriuje, suteikė skaidrumo man pačiai, nušvietė pasaulį naujom spalvom, atgimdė viltį, kad rutina nepaskandins savo liūne, aš įkvėpsiu pilna krūtine gryno oro ir galbūt kažkam taip pat praskaidrinsiu būtį…Šis susitikimas pakeitė mano požiūrį ne tik į save, bet ir į šalia esantį. Jei man aktualūs, įdomūs kai kurie klausimai, gal juos taip pat kelia sau ir kiti? Lyg pro stiklą…Te pasaka prabunda mumyse,Stebuklų rytą,Kai artimų draugų apsuptyje,Susiliečia jų žvilgsniai.Ir matom viską lyg pro stiklą –Tyra širdim, gražiom mintim –Ir tuo tikėjimu nušvinta…Tada mes žvilgsnį keliame į ten,Iš kur Kalėdinė žvaigždė nukrinta –Ji teikia šilumą ir savąjįMums prisilietimą. Viskas priklauso manTik nesakyk, kad daug laukimo,Ir valandų, kurios prabėgo,Lyg vanduo.Tik nesakyk, kad laiko nebėra,Kad niekada negrįš,Kas buvo.Šiandiena skirta, būt vėl kartu –Uždegti aistrą širdyje gyvenimui,Ir prisiliest prie begalybės danguje,Pažvelgt į širdį savo draugo –Ir tyliai tyliai savyje ištart –Juk ir širdies daina,Ir amžinybės valanda,Ir akys, kupinos švelnumo –Tai viskas mano! Šis tiltasKaip tiltas tarp tavęs ir dangaus,bus ši diena,Kaip tiltas,Kaip daina tarp tavęs ir Versmės,bus ši giesmė,Kaip daina,Kaip ašara tavo maldoj tarp tavęs ir Būties,Kaip ašara,Kaip apkabinimas švelnus tarp tavęs ir Vilties!Tebūna!Su pavasariu, su nauja pradžia…Šis tiltas – ne pabaiga… Prisiliesk!Lauk lašėjimo iš mano širdies,Šilumos ir karšto alsavimo,Prisiliesk prie mano laukimoAtrasto!Ten tavo kalnai,kaip suplyšusios kojinės,ir širdies tvaskėjimas prieš susitinkant…Kiek reikia dar tikėjimo,Kad užmigtIr kuo greičiau prisikelt,Glėbyje ant tavo peties? NesakykKai žvilgsnis paliečia Tavo blakstienas,Nesakyk, kad jau laikas užmerkti akis.Kai begalybės pirštai glosto tau plaukus, nesakyk,kad neliesk jau, kad dar skauda,kad vėlu, ką nors keist jau, ar palikt…Nesakyk,lyg per rūką prisimenu tavo balsą ir tavo akis,Nesakyk, kad laikas jau tau išeit, tik tu nesakyk… Sudaužytas pasaulisSudaužyti pasaulį išmokaiĮ milijonus bučinių…Šukelės spindesy karštamtavo veidas atspindiugnį prisiminimų –net stingsta lūpos nuo jų…Ištroškęs lašelio dangausĮ atsivėrusią mano saulę –Tiek visko po dulkelę –Net springstunuo nematomų tavogūsių…Paleisk ir vėl užgniaužk savy,Sudaužytą mano pasaulį. AtšvaitasIš praeities,Iš gilumos,Iš tikėjimo ir didelioDžiaugsmo ir graudulio,Atsišaukia uždaros akys.Jos ieško atsakymoNerasto.Tu atšvaitas mano nerimo,Ir didelio ilgesio naktys,Tu mano uždarasAtvaizdas,Praėjusio pro šalį gyvenimo…Tu sutiktas rytasPrie laiptų,Tu atverstas lapas prie lango.Tu akimirksniuVirtęs gyvenimas,Tu tas, kurį myliu be galo. TuTavo šešėlyje –TavyjeKaip atodūsyjeSusiriesti ir pasėdėti …Rankos apglėbiaLyg skėtis,Alsavimo pilna irKvapas,Prisodrintas gyvybės teškėjimo –Nuo gyvojo TavoŠaltinio trykšta džiaugsmas,jog viskasTavyje pasilieka irPrasideda… TroškimasTik dar trupinėlį manDuonosnuo savo stalo –įdėk man –atlėksiu pamiršusi viską,kas ne mano –vėl kaip tada – į atodūsių pilną,skanų, tavo alsavimosodą…Nenoriu slėptisNuo tavęs.Greičiau ateikĮ savo buvimą… PalinkėjimasSu savim, su sningančiom snaigėm obels,Su pavasariu, kuris krinta lietum iš dangaus…Su Tavo ilgesiu, pasilikusiu rytmetinėj maldoj…Su akimirkom, tiktai tau vienam skirtom… Linkiu, kad visada tekėtų, lyg upė jėgos,Kada pakelsi Tu akis į džiaugsmo kryžių,Kad saulė tau šypsotųs,Kai būsi tu kitam – paguodos uostas! Kaip lietus…Kaip gausus lietus tenulyja tavo veidu,Gaivinantis gyvenimas šiandiena..Juk žodžiai tik garsai,Kurie išnyks tuoj pat, lyg rūkas,Bet širdy liks tai, kas šildo,Kas ligi skausmo tikra, amžina ir ilgesinga – tai šypsenos draugų,akimirkos, lyg prisilietimas,Juk visa tai – tik Tu,dėl ko verta mylėti, džiaugtis, mirt ir prisikelti! MaldaSusmukus tylaAnt sustingusių kelių.Artėja kableliai, taškaiIr šauktukaiIššaukti prakaituotoKūno.Nenorom atsitiesiaAnt slenksčio suklupus,nenugalimoji tyla.Ji prikelia kaulus būti pirmiau, nei raudaDėl tavo sustingusių lūpų…Prašau, tik kalbėk irJam pasakykApie save… PažadasKur mano ir tavoGyvenimo upė teka!Kur tu su svajonėmisSavo ranką ištiesęsĮ pažadą!Laukimo ugny išgrynintas auksasatiteka,atrasti ir pavirsti saule,pažadu!Juk pavasaris mano ir tavoSusipinaį nenusakomą rankomapkabinimą!Te muzikaŠi mus surišaĮ amžinybės šauksmąNenugalimą! Per pusęPerpus padalytasžydėjimas –ir minutėsper pusę tiksi, ten čia, ten čia,o juk jau pavasaris.Ir naktys ir saulė per pusę,Ir pabučiavimasPer skambutį.Per upę,Per pusę,Vis ten, ir čia,Iš kur ateis Tas,Kas supinsIr iš naujoSujungsŠnabždesyTikėjimoSielą? Ilgesio veidasToks stiprus Tavo ilgesio veidas,Toks stiprus…Lyg aštrūs stikliniai pirštaiSuspaudžia akis irUždaro į kambarįPilną akių…Toks neįveikiamas šaltis…O virš debesųTavo veidas, – nesunku, man nesunku,Tik nėr Tavęs… GuodėjasTu išplėši iš širdies savo kąsnelį duonos irDalinies…ĮdediĮ tik akimirksniui atvirasMano širdies akis…Kas išplėš?Tik aš pats,UžsidaręsNeapykantos savo gelmėj –Atleisk, juk nemoku kramtyti….O tu – vis lauži, lyg kąsnį iš savo kepalo širdies,Ir dalini…- manęs neklausi,Ar skauda….Savo širdimi tirpdydamasMano tamsą… Šnabždesys…Iš šnabždesio už tavo lūpų,Dėmė vakaro gelmėsGarsųUž tavo lūpųVėsina putojantįVersmės ošimąUž tavo lūpųNežinomi ir amžini garsai už tavo lūpųpraverk iratiduok žodžius mannes negirdžiu Tavęs… IlgesysNekenčiu tavyje kas skiria,Nekenčiu ir nenoriu, nemyliu –Atskirta, paniekinta, lūšnoj –To, ko niekada nenorėjau…Jau tiek daug neturiu,Jau tiek daug nebėra –Tik sustoti padėk, o dangau…Pavargau, pailsau, pasėdėsiu,Patylėsiu, aklom akim pažiūrėsiu – Minutėlę, tik minutėlę Su tavim, manas Dieve, kalbėsiu. LaikasSudužęs tavo laikas-Išdžiūvusi jūros banga,Ar jau šaukiasiLūpos žodžio,Ar jau ilgisi gurkšnioIš Tavo saujos?Atsišauki aidu manoGerklėj,Sutrešusioj sielojTavo vien žodžio rėkiaDelnai-tik vieno lašo pavilgytiGomuriui-Išdžiūvusioj manoTėkmėj…- NamaiPastatykime namątoj vietoj,kur daužėsi tavo banga –Gatvę, supynę –Mano vaikui –Ir kambarį mano maldom –Pastatykim altoriųTavo Žodžiui –Te degaIki skausmo raudonaKraujo ugnim.. Veidas į veidą…Ką matau?Tik Tave,Ką girdžiu?Tik tavo atodūsį apie meilę –Nei žodžių, neiSkausmo nebėra –Tik Tu, mano akių ašara –Prie skruostoTavo arti arti –Veidas į veidą –Atrieda… Kur tuDulkėtas kelias, kuriame Tu stovi,Toks šiltas –kaip lietus po karščio,Pripildytas gaivinančio alsavimoir kupinas šviesos –kodėl nematom, skubam, lekiamsukąstom burnom praeiname pro šalį –su viltimrytoj Tave sutikti…nepažįstam, jog tai Tu,pagatavas nuplauti kojasdulkėtame kely… TikėjimuLyg prie altoriaus pasislėpę,Prašydami dangaus malonės, mes ieškom vienas kito –Aklom akim, sustingę nevilty.Tik duonos kasdieninės pasiilgę,Ištroškę šilumos širdy…Pavargusiom iš nevilties ir džiaugsmo, paklydusiom iki gelmių gelmės mintim,mes tikrojo laukimo pasiilgom,sušildančio atsakymo – kodėl?Tu mus patepk, o Viešpatie, tuo smėliu, Savosiom sielos akimis praplauk, Kad praregėtų mūsų ašaros ir skausmas,Kad virstų jis tikėjimu many…Ir tavyje viltis pražystų,Ir amžinybės atminty,Surastume viens kito žvilgsnįIr viltį vėl gyvent Tavy…
Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė
Trumpai apie mane Esu Jolanta Mažeikaitė – Sakavičienė. Nuo 2004 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbu lietuvių kalbos mokytoja.Kiek įmanoma prisiminti iš vaikystės, matau save besisupančią senelio į didžiulį gluosnį, kurio jau seniai nebėra, įtaisytose sūpuoklėse ir garsiai beniūniuojančią paprastos vaikiškos dainelės žodžius. Ne, ne kažkur girdėtos, bet savo… Savos mintys, savi žodžiai… Kažin ar turėjo kokią nors meninę vertę tie mano ketureiliai, bet jie buvo pirmieji… Pirmieji žingsniai į poezijos pasaulį, taip ir likę tik mažos mergaitės lūpose.Vėliau jau prisimenu paauglystėje užrašytas eiles, visa dar nedrąsias, dar paslėptas dienoraščiuose ir nerodomas nė vienai gyvai dvasiai, bet turbūt jau su bręstančiu noru parodyti pasauliui, kad ir aš ESU, ir ne bet kokia, o galinti tam pasauliui kažką pasakyti! Galbūt tuo metu eilėraščiai buvo netgi tam tikra mano paaugliško maišto forma.Dabar kūryba man – nusiraminimas, trumpas pabėgimas iš realybės pasaulio, kuriam vis mažiau lieka laiko… Deja, tame nuostabiame fantazijos pasaulyje, kuriame gali sukurti save vis iš naujo ir iš naujo, kartais vis tiek sudėtinga pabėgti nuo savęs, nuo tikrojo gyvenimo, todėl ir eilėraščiuose dažniausiai atgyja tai, kas išgyventa, išjausta, sava… Ką daryti nužudžius svajonę? Spragtelėjau vienu pirštu ir nužudžiau svajonę.O ji buvo dar tokia jauna…Kvepėjo romantika ir mėgo tyliai mane žadinti šiltais sapnais.Turbūt taip norėjo mane įtikinti, kad ji tikrai reali.Bet aš nepatikėjau…Ir vieną rytą tiesiog išmečiau ją… pro langą…O tada atsisėdau ir ėmiau laukti,Kada į duris pasibels nauja viešnia.Nepatikėsite – pasibeldė!Tokia nauja, išsipusčiusi, kvepianti egzotika ir rožėm,Bet… tokia svetima…Neištvėrusi to svetimumo, ji pati vieną dieną išėjo…Net mesti pro langą nereikėjo.O manyje dabar gyvena tik viena mintis:Ką daryti nužudžius svajonę? Kas sakė, kad mylėti lengva? Kas sakė, kad mylėti lengva?Kad skristi pievoj drugeliuKiekvienai širdžiai lemta?Kad du keliai į laimę pažadėti,O kryžkelėj ims snigti bučiniaisIr apsikloję jais du žmonės pasidalins sapnais… Deja, tai tik poezijos apgaulė,Spalvingų žodžių žavesys…Nebetikėk svajinga pasaka,Kurią tau žvaigždės sekė tą tylų vakarą,Kai mano drėgną delną laikei savam. Nebėr to vakaro,Nebėr žvaigždžių ir delno to,Kurį laikei savam…Tiktai giliai širdy gyvena jausmas –Mažytis ir trapus.Bet nei palaidoti jo, nei paslėpti negali…. Nerūpi jam tie vieniši keliaiIr klaidžios kryžkelės,Kurios mus kartais nuodėmėj skandina.Širdies kamputy tyliai sėdi ir krizena,Kai vis bandai jo vėl ir vėl išsižadėt. Dangaus dovana Ech, pasauli,Stebintis mane žydrom dangaus akim!Ką man šiandien dovanosi?Seną draugę, sutiktą netyčia gatvėj,Ir jos įkyrią pasaką apie kirpėjas ir madas?O gal netyčia paliktus darbe namų raktusIr ilgą ilgą kelią lyg per kopas jų ieškot?Ech, pasauli…Liūdnos šiandien tavo akys…Bėga gaivios ašaros langų stiklais,Maudo praeivius piktusIr snaudžiančias po liepom mašinas.Tik nevirkdyk šiandien ir manęs –Geriau paklausk, kokios norėčiau dovanos.Nereikia pasakų, pelenės burtų ar pilių iš debesų.Gali net verkti visą dieną – man vis tiek!Tik noriu pamatyti vieną mielą veidą,Žvilgsniu akimirkai paliesti ir nubėgt gatve,Kaip tie pikti praeiviai lekia –Tik su šypsena veide.Net jei tada Perkūnas imtų svaidytis žaibaisIr griauti mano svajonių gintarinį rūmą,O aš lyg vieniša Jūratė turėčiau rinkti jo sudužusias šukes,Tegul… Juk žmonės sako – šukės laimę neša!Ir tarp sudužusių minčių aš rasčiau vieną žvilgsnį,Prabėgusį kaip tie praeiviai gatvėj…Tai ką gi vis dėlto, pasauli, šiandien man padovanosi? Realybės šou Dėmesio! Dėmesio!Šlapių marškinėlių konkurso dalyves kviečiame į sceną!Prašome paskubėti!O aš neskubuManęs ten nėra…O kam? Juk mano sieloj ir taip šlapiaNuo nesibaigiančios rudens darganos,Rasotų vasaros prisiminimųIr nuo vakar išgerto karšto vynoSužvarbusiai sielai sušildyti. Dėmesio! Skelbiame konkurso nugalėtoją!Sveikiname, jūs laimėjote kelionę į saulėtąją Turkiją!Ne… Ne aš…Kodėl? Juk man užtenka ir šlapios LietuvosSu jos piktais ir neturtingais piliečiais,Su dantis galandančia ekonomine krizeIr ją pažadų kulkom bandančia nušauti valdžia.Ir kam man tas turtingas arabas?Juk ir čia užtenka lakštingalom suokiančių romeo.O juk savas vis arčiau širdies… Dėmesio! Dėmesio!Baigiasi registracija į naują realybės šou„Sugrąžinkite mane į realybę!”Paskubėkite!Ech, velniai nematė –Gal šį kartą dalyvausiu! ⃰ ⃰ ⃰ Jei mano pasauly neliktų nieko,Išskyrus vieną vienintelę viltį,Aš dar būčiau gyva…Jei neturėčiau, ko atsigerti,Aš gerčiau taveIr maitinčiau savo alkaną sielą tavo mintim,Užsikločiau tavo balsuIr sapnuočiau mūsų gyvenimą,Kurio nebus… Jeigu neliktų nieko,Tik tavo atvaizdasVos alsuojančioj mano širdy –Aš būčiau gyva tik tavimi… „..nes mylėjau jį, nors jis buvo pamišęs, ir galbūt mylėjau jį kaip tik už pamišimą, nes jo pamišimas buvo gražesnis už kitų žmonių išmintį.“ (M. Waltari „Sinuhė egiptietis“) Negąsdinkite pragaru manęsIr neviliokite dangum.Ir pragarą, ir dangų aš jau mačiau…Liepsnojau savo rankom sukurtojIr tavo lūpomis palaimintoj kančioj.Liepei neįsileist tavęs,Kai belsies ir maldausi vienkartinės šilumos,Išmesti net gėles, kurių nedovanojai.Netikėjau… Neklausiau… Gal užsirūstins Dievas? Gal prakeiks mane?..Tegul…Jei degsiu pragare – tik už tą mylimą beprotį,Kurį pati sau nupiešiauTuščioj troškimų drobėj… Aukštyn kojom… Tu išėjai…Palikęs kriauklėje Eifelio bokštą iš neplautų indų,Neįmetęs į skalbimo mašiną Da Vinčio šedevramsPrilygstančiais piešiniais išmargintų vaikų rūbų,Nenušluostęs nuo dulkių dūstančio televizoriaus… Tiesiog ėmei ir išėjai,Palikęs tik suglamžytą raštelįSu gramatinėm klaidom…„Brangioji, tavęs vėl visą naktį nesulaukiau…Bluosto nesudėjau…Turbūt vėl su draugėm gėrei Martini naktiniam klube…Daugiau taip nebegaliu… Pavargau…“ Kai rožinis dangus dar tik sveikinosi su rytu,O vienišam praeiviui net nebuvo su kuo pasisveikint,Kai katinas meiliai glaustydamasis prašė lašelio švelnumo,O miegantys vaikai vis dar sapnavo karamelinius sapnus,Tu tyliai uždarei duris ir išėjai… Ką gi…Ir vyrai kartais neišlaiko… kasdienybės rutinos…
Gediminas Macijauskas
Trumpai apie mane Gimiau 1955 m. Šilutėje. Po mokyklos baigimo studijavau teatro režisūrą Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Baigęs studijas, dirbau Klaipėdos miesto mokyklose pedagogu. Džiaugiuosi užauginęs dvi šaunias dukras. Šiuo metu dirbu pedagogų švietimo ir kultūros centre metodininku. Pomėgiai: buriavimas, žvejyba, dailieji darbai. Prieš metus, po sunkios ligos, ėmiau kurti poeziją. Vos paliesta styga Kai visą dieną mano langas ašarojo,Kai vėjas staugė, verkė, bėdavojo,Buvai šalia, tokia jauki, šilta, miela,Kad nesuvokiau, ar naktis čia, ar diena. Plaukai kvepėjo žemuogėm, ant smilgų suvertom,Ir aš, ir tu akim mes buvom užmerktom,Sugaudavau minty tave, save,Net nekvėpuojame mes būdami šalia. Tik kosmosas skambėjo kaip styga –Mūs abiejų širdžių tepaliesta.Ir spengė ta jautri tyla…Naktis – žvaigždė – dangus – diena… 2012-02-29 Pienių vynas Pakvipo vasaros medum,Tvaiskus geltonis akį rėžia.Tas lauko dydis nesuvokiamas vidumAušros rūke net horizontą brėžia. Akis užmerkęs tu girdiPasaulyje didžiausią avilį.Per tą simfoniją tolyn brendi,Bijodamas sumindyt bičių šalį. Taip norisi kvapnaus to eleksyro,Nebematai ir nuostabaus geltonio.Nebegirdi žiedais keliaujančio bityno –Lyg pienių pievoj gertum pienių vyną… 2012-05-10 Gyvenimo upė Šulinys gyvenimo gėrybių senka,Jau norai ir galimybės nesutampa.Ir sielos upių slenksčiai ankaO užsitvenkę potvyniu jie tampa. Norėtųsi dar būt sraunia kalnų upe –Skaidria, šalta, veržlia, gaivia,Kuri ir sotintų, ir stiprintųJau po truputį senkantį tave. Kaip neužakt gyvenimo tėkmėj,Kaip rast kelius tikėjimui,Srauniam tekėjimui.Savęs dalinimui šventam.Ir būti reikalingu kam…Ilgam,Ilgam,Ilgam … 2012-06-08 Medžiai rudenį Medžių lapai su kabančiom ašarom,Medžiams nelengva atsisveikint su vasarom.Medžiai kenčia prieš nežinią šaltą,Medžių lapuose spalvos, išskyrus baltą.Medžiai apsirengs jau greitai baltai,Medžiams teks atsispirti žiemai šaltai.Medžiai numeta lapus, kad jie nekentėtų,Medžiai apkloja žemę lapais, kad jai padėtų.Medžiai šaltį sutinka nuogi…Gal ir tu jiems padėti gali? 2012-10-18 Devyneilis Jeigu laiško tu gyvenime nerašęs,Nebuvai nei vieno atsiprašęs,Gero žodžio niekam nepasakęs,Ir kad myli niekam niekam dar nesakęs,Sėsk nedelsdamas, ką nors daryk,Nusileisk, atleisk, atsiprašyk,Gerą žodį artimajam pasakyk,Ir apglėbk, kuriuos tu myli vienąsyk…Arba trumpą laišką parašyk. 2013-03-19 Gyvenimas – dovana Nauja diena –Tai Dievo dovana.Antros tokios nebus –Rytoj kita diena nubus. Ir kursime mes ją iš naujo,Ar jau seni, ar veido jauno.Visi mes esame kūrėjai,Aukščiausio Žemėj pasekėjai. Dėkokime kiekvieną rytąIšvydę naują dieną šitą.Branginkime minutę savo,Visi, kas dovaną šią gavo. Drauge dalinkimės mes savo patirtim,Kiekvienas pasidžiaukime lemtim.Mylėkime mes vienas kitą,Gyvenimą mums duotą šitą. 2013-02-27 Kalijos Juodos kalijosKaip moterysStilinga ir gracinga suknele.Jos tokios proporcingos, ,,figūringos“,Kad jaudina mane.Ir negaliu aš atitraukt akių,Iš visų pusių jas stebiu.Jaučiu, kad džiugina mane –Juoda spalva. Tai klasika sena.Gėlė ir moteris juoda sukniaPriverčia pasitempti nejučia.O kai į josios vidų pažiūriu,Piestelės sukelia keistų minčių.Todėl į juodą kaliją žiūriu, žiūriu,Žiūriu ir negaliu vis atitraukt akių.Jaučiu, kad kaliją myliu… 2012-05-18 Jūros šauksmas Bangos vartosi baltais ėriukais,Kad tik vėjo nepritrūkus…Norisi greičiau parbėgti į namus,Apkabint brangios moters pečius. Kuo arčiau mes ritamės prie kranto,Jaučiam: vėjas, bangos mums apkarto.Norisi jau mums kažko saldaus,Ilgesys žuvėdrų klyksmu gal jau nebešauks. Mintimis mes jau seniai namie,Šiluma, jaukumas, meilė jau tokie,Kad net sukasi nuo to galva.Norisi parskristi vėju, ir gana. Bet iš savo patirties gerai žinau –Už savaitės jau vienos kitosVėl žuvėdros kvies, sparnais mums mos,Pulsime mes jūron kaip patrakę atgalios. O žuvėdros (mus nuo kranto ligi horizonto lanko),Mos baltais sparnais be saiko.Mūsų moteris vėl ligi skausmo ilgesys apsės,Jos prie ašaroto lango kantriai laukti sės. 2012-05-08 Durys Durys įeiti, durys išeiti,Durys į ateitį, durys į praeitį.Durys svetingos, (gal pragaištingos?),Durys dėkingos ir nedėkingos. Jos tam sutvertos,Kad būtų atvertos.Durys pagarbos ir meilės vertos.Blogai, kai durys grotom apkaltos. Nevarstomos durys ąžuolu verkia,Būna ir uosiu į staktą trenkia,Būna pušinės ar drebulinės,Būna paradinės ir kasdieninės. Durys kaip žmonės daug mato, daug žino.Durys išleido, durys grąžino…Jos tokios sargios, mielos ir savos.Mes mylim jas, nors jos ir senos. 2013 02 15 Gero vėjo Kai vėjas trukteli už burės,Atrodo, patempei vadžias,Ir ratai staigiai pajudėjo,Bet čia arklių nebūta – būta vėjo. Ir taip saldu ir gera pasidaro,Kai pakinkai tu vėją,Kuris tiktai pro šalį skriejoIr darbo nenorėjo. Iš prigimties esi tingus, žmogau,Ir sunkiai dirbti niekad nenorėjai.Ieškojai kuo lengviauIr vis kinkei kitus, jei tik galėjai. Tokia jau mūsų prigimtis –Svajot, ieškoti ir klajoti,Skraidyti kaip tie vėjai geradėjaiIr patikėt likimą… fėjai. 2012-05-04
Žygimantas Laurinavičius
Gimiau po karo… Gražiame Lietuvos miestelyje Tauragėje. Aplink vieni ir gūdūs miškai. Per miestelį teka graži upė Jūra. Mano mokykla buvo Radvilų pilyje. Per miestelį buvo nusitiesęs geležinkelis. Naktį miegi, kažkur tolumoje ūkteli traukinys, už lango naktis žvaigždėta, svajonės keičia viena kitą…Tie vaikystės įspūdžiai išliko visam gyvenimui, jie ir suformavo mano meilę gamtai, muzikai, paprastiems ir nuoširdiems miestelio žmonėms. Jau tada, penktoje klasėje pradėjau rašyti eilėraščius. Lankiau muzikos mokyklą, padėdavau savo tėvams ir …svajodavau, svajodavau. Po to viskas pradėjo skrieti kosminiu ir nesuvokiamu greičiu. Klaipėda, Vilnius,- mokiausi, mokiausi, domėjausi visu pasauliu, ypač literatūra,muzika, filosofija, kiek tais laikais buvo įmanoma. Nuostabūs buvo metai. Nuostabus pasaulis ir dabar … *** Mano klasėje kvepia alyvomisIr laukais.Šiandien pajutau,Kad į klasęManoVaikai atnešė paukščių balsus,Pievų gėlių kvapą ir pavasario nerimą.Mano klasėje kvepia alyvomis… *** Rytas Kernavėje Piliakalnių didybėjrymo kunigaikštisir žvelgia tolin virš miškų…Aplink šnarėjimas švelnus žolės,žiogų svirpimasir spengianti vidudienioramybė ir tylalyg įtempta styga varinė…Užmigus šimtmečių ūkuos Kernavė,Sostas Lietuvos.Dangaus, miškų, žolės ir medžių,upės prieglobsty piliakalniaididingi stovi…Kažkas keliu lėtai ropoja,Papėdėj kalno krapštosikaimiečiai žolėse.Prie upės vingio žvejo figūra sustingo,karys prie vartų rymo tyloje.Ir iš toli ataidi protėvių šaukimas…Kernavė…sostas Lietuvos.Piliakalnio viršūnėjkunigaikštis rymo.Iš miego tyliai kelias Lietuva… *** …Pro rūko šydąveidą Tavąjį matau…Akim nustebusiomjis žvelgia į mane…Jaučiu, kaip srovėskosminės įtraukiair maneį šįdviejų širdžiųžaidimą… *** Melsvėjantys gėlynai vakaroNoktiurnui pasiruošę…Užtrauktos uždangos miškų,Tik avanscenoje laukųBemiegis rūkas vaikštinėjaIr klausosi ramiųnakties garsų… *** Rytais,Kada, akis pramerkęNamai dar gūžias miglose,Aš pakyluIr saulės pasitikt einuPer drovią žemės tylą… *** Naktie,aš išgirdau tavųjų žingsniųaidąper miško drovią tylą…Tai buvo eglių ir pušųtylus, tylus verkimas… *** Kada atrodo viskas viskasišsakyta,Kai viskas paprasta ir aišku,Tada mes žvelgiame,Kaip jūros smėlis,glamonėjamas bangų,Prisodrina mūs meilęmėlynos aistrosIr deginančio saulėsilgesio… *** Kai žemė vėl apsisukaAtnešdama mums rytą skaistų,Aš praveriu duris…ir nuraustuNudegintas aguonų žiedlapiųugnies… *** Žodžiai,žodžiai,žodžiai ištarti,Žodžiai,žodžiai viduje,tyloje,neištarti…Kur tikrovė,-sieloj,ar lauke,Kur jėga,-Garse,ar tyloje,viduj…Spengiančioj laukų ramybėj…Ar triukšmingammiesto šurmuly,Akyse,Ar garso skambesy,Laukime,Ar jaudinančiamIlgesy… *** Pro dviskersmenę prizmęĮ pasaulį kai žiūrėjau,Vienam stikle aš saulęŽaidžiančią regėjau…Kitam giMano atvaizdas stovėjoIr su ironija lengvaPats į save žiūrėjo…
Robertas Ivanauskas
TRUMPAI APIE MANE Gimiau 1954 metais Klaipėdoje, mokiausi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje, studijavau Klaipėdos muzikos fakultetuose lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, Klaipėdos universitete baigiau karjeros projektavimo magistrantūros studijų programą, dirbau Šilutės rajono Kintų ir Juknaičių mokyklose, šiuo metu dirbu Klaipėdos miesto Gedminų pagrindinėje, mokau lietuvių kalbos… Rašyti pradėjau dar vidurinės laikais, nes lietuvių kalbos mokytojas pranašavo matematiko ateitį… nes lietuvių kalbos mokytoja buvo V. M. Putino studentė… rašiau, nes sutikau daug puikių žmonių… ir vis dar rašau. Eilėraščius, noveles, esė, bandau haiku stilių… Pasaulis visada man buvo įdomus. Galbūt todėl, kad Justinas Marcinkevičius 1968 metais jaunam mokinukui palinkėjo, tokius žodžius parašydamas ir įkvėpdamas:Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio amžinai žaliuok ir savo plačiom šakom globok kiekvieną pakeleivingą…Žinoma, nenorėčiau, kad koks nors molio Motiejus (anot V.Petkevičiaus), įsiprašęs prie ąžuolo, įsmegtų ten savo lazdą, pasisavintų vietą, sunaikintų vertybes… Pjeras Vienas iš daugelio pietvakarių Vokietijos miestelių tarp Kelno ir Acheno – Indenas. Ir nuostabu: tarsi iš lygumų tolumoje pradeda banguoti Ardėnų priekalnės. Tose vietose gausu rudosios anglies, kurią šiandien milžiniškais kiekiais kasa ir ja kūrena į rytus nuo Indeno stūksančią didžiulę šiluminę elektrinę. Ši – gigantas – dieną ir naktį nuolat puošiasi įspūdinga švarių garų kepur, besiveržiančia iš kaminų. Indenas – tylus miestelis, tvarkingas, švarus; jame gausu medžiuose paskendusių gatvelių, dvi bažnyčios, mokykla, beveik dešimties aukštų metalinis turistinės apžvalgos bokštas, keletas prekybos centrų, o šalia …ir dirbtinis ežeras. Beje, vokiečiai labai gražiai supylė šalia Indeno dirbtines kalvas, apkerojusias lapuočiais, dabar jau tankiai apaugusias.Tikras miškas. Kalvose įsitaisė ir lapės, krūmynuose nuolat juokauja įvairiausiais balsais paukštija. Gulbės ežero pakrantėse nebijo žmonių, nes gyventojai sparnuočių neskriaudžia. Saulei tekant – žalia ,ramu, o tyla perpinta savaip įspūdingu sparnuočių čiulbesiu. Paryčiais spėriai medžių viršūnėmis praskuta garsieji varliai-vanagai, kuriuos puikiai aprašė Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“… Tačiau šalia yra kitas miestas – Pjeras. Tiksliau …jau nebėra. Jo vietoje bus kasami anglies klodai elektrinei. Žmonės apie paaukotą miestą tarsi bando nekalbėti. Tai jau miręs, numarintas miestas. Keletą metų tekdavo važiuoti Pjero gatvėmis ir iš karto buvo sunku suprasti, kas vyksta: gatvės tuščios, langinės uždarytos, nė gyvos dvasios. Vaizdas mistiškas: tarsi likę tik Pjero žmonių prisiminimai; net bažnyčia (statyta prieš kelis šimtus metų) liudijo gyvenimo šioje vietoje pabaigą. Tik mietelio pakraštyje krutėjo technika – griovė sienas, vežė griuvenas, lygino žemę: buvusius kiemus, takus, gėlynus……Regėjau prieš metus šį miestą žydintį. Ardymo metu lieka dykynė: čia atvažiuos buldozeriai, ekskavatoriai, sunkvežimiai, žemkasės. Net keista įžvelgti, kaip ten, kur ilgus metus grožėjosi tvirti, estetiškos išvaizdos ir patogūs namai…lieka tįsoti molio laukai. Kiek čia išgyventa, kiek puoselėta svajonių, kiek būta visko… Ir upė Indė ima tekėti kita vaga. Iškasamas naujas kanalas, vėliau ir senvagės nebelieka. Ten, kur ji buvo, jau kasama anglis. Žvilgsnis užkliūva, kaip žalių medžių glėbyje teka Indė… ir pradedi abejoti, ar ji čia ir tekėjo? Keletą metų vis važiavo žmonės per Pjerą į Indeną tarp namų vaiduoklių. Palikdami savo namus, reikšdami jausmus, kai kurie gyventojai iškėlė tautines vėliavas. Jos plaikstėsi pakabintos ant palangių, iškeltos virš gatvių – tai buvo paskutinis šviesios dvasios atsisveikinimo su gimtine požymis. Kabojo ilgai. Gal net porą metų. Šiandien jų nebėra. Ir namai keli beliko. Galbūt prisiminimais čia dar apsilanko Pjero gyventojai, važiuodami į Indeną, į naujus savo namus. O kitą vasarą kažkaip ir Pjero bažnyčios nebepastebėjau. Ar tiesiog ji pasislėpė istorijos medžiuose, kartu paslėpdama ir tūkstančius Pjero kapinėse palaidotų žmonių dulkių…Ir ką gi. Iškasta anglis sudegs elektrinės krosnyse, užaugs nauja karta, kuriai tai bus tik istorija.2011-07-23 P.S. Pralėkė dar dveji metai. Paskutinį kartą iš Indeno per Pjerą, po to greitkeliu ir jūra iš Kylio grįžome į Klaipėdą. O suradęs užrašuose šį tekstą, suvokiau, kad krašte tarp Kelno ir Acheno – ypatinga. Čia žmonės sugeba oriai ir jautriai suprasti lemtingus praradimus. Žinoma, miestelio jau nėra – toje vietoje galbūt bus ežeras. Tik ar to ežero pakrančių molis kalbės apie likimą žmonių, ar paaiškins, ką išgyveno jų sielos? 2013-08-22 Albužis Jis atvažiuodavo dviračiu. Nulipdavo modamas koja virš balnelio, kad neužkliūtų už tvoros, nenugriūtų į gyvatvorę. Pasveikintas iš karto neatsakydavo. Laukdavau jo prie raudonų plytų geležinkeliečių namo sienos, nes kaip tikram vyrui visada ir man paspausdavo ranką. Dviratį atremdavo į alyvas, kurių kaizerio laikų statybos geležinkeliečių namų kiemuose visada buvo išlikusių. -Ta ta važiavau pro šalį…- nuskambėdavo sodriu, bet neaiškiu balsu ir tuomet tėvas jam ištiesdavo ranką. Aš girdėjau tik tiek: Jurgis Albužis tapo atleistas (demobilizuotas) iš vokiečių kariuomenės (po karo jau buvo praėję dvylika metų). O į pamarį atvažiavo, nes ten, kažkur Aukštaitijoje, jam liko nesaugu (baigiantis karui spruko nuo enkavedistų į žemaitišką Lietuvą, o dabar grįžo arčiau gimtinės). 1958 –ieji man ,vaikui, tada dar buvo nesuprantami. Keturmečiui terūpėjo šuo Rapsis, rugiagėlės nemažuose javų laukuose (ar žinojau, ką reiškia kolūkis?), žemuogės, geležinkelio pylimuose augusios, raudonų plytų namo, kurį sudaužė rusų tankų sviediniai 1944 metais, griuvėsiai (ten rasdavau signalinių raketų), varlės kūdroje.Albužis dažnai neatsirasdavo. Kartais. Dabar suprantu, kad būdavo alkanas. Mama iškepdavo kiaušinienės su spirgais ir Albužis godžiai valgydavo. Visi kartu sėdėdavom prie juodo, stačiakampio, dar prezidento Smetonos laikais tėvo pasidaryto stalo. Jurgis visada grublėtu darbo žmogaus delnu subraukdavo trupinius nuo stalo ir pasakydavo: Ja, dona yra šventa“. -Jonai, kad nieko gero, – šišioniškio tarme prabildavo Jurgis Albužis. (Aš galvojau tada, kad jis buvo vokietis). -Kol karvę turime, kaip nors, – įsiterpdavo mama. -Tata tap ,tata, ja, – pralemendavo arba garsiai tarsi skanduodavo tuomet Albužis. Tai reiškė pritarimą, kad karvė yra gerai. Ypač dabar, kai visur kažkaip atsiranda daug nevietinių, nesuprantančių lietuviškai, kai geležinkeliu virš Šyšos tiltu nuolat darda kariniai ešalonai, kai į Rusnės salą ,kaip į kokią slaptą karinę bazę, yra labai sunku patekti džeržgiančiu prie lyno prikabintu keltu… Albužis talkina šienapjūtėje. Pjaudavo palengva, žingsnis po žingsnio žemaitiško įtvėrimo dalgiu. Jo kaulėtas, liesas veidas neįsitempia, tarsi papilkėja. Jausmų neįžvelgsi, tarsi laikas būtų išgręžęs tai, kas šildė jo širdį. Tokie veidai slepia netektį, apie kurią nekalbama, kurią įmanoma tik pajausti. Žinoma, tik šiandien galiu numanyti, ką patyrė Albužis. Būtų nesąžininga svarstyti, kur dingo jo artimieji. Daugelio likimai pavirto nežinomuoju. Galbūt. Tautybė, pažiūros, gimimo datos negali pakeisti to. Galbūt reikšmės… Ir jeigu Klaipėdos krašto kryžiams skauda kitaip, tai to skausmo tikrai – iki paties nesuvokiamo rožių baltumo… Albužis kažkur ir kažkaip, keliaudamas pažįstamais
Rita Kairienė
Ritą Kairienę Klaipėdos miesto pedagogų bendruomenė pažįsta kaip ilgametę „Aukuro“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją. Lietuvos rašytojai ir menininkai ją žino kaip Ritą Latvėnaitę-Kairienę, kūrybišką asmenybę, kuri ne vienam yra paslaptis – kaip ji sugeba suderinti rašytojos ir mokytojos talentą kasdien įsisukus į nesibaigiančius mokinių darbų taisymus ir kitas pareigas. Rita – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, eilėraščių knygos „Rašaluotų pirštų pėdos“ (2000 m.), romano „Šauksmas“ (2007 m., 2009 m.), novelių rinkinio „Civilizuotos mintys apie karvę“ (2009 m.) ir gyvenimo apmąstymų knygos „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ (2016 m.) autorė. Kartą ji prisipažino, kad gano savo kūrybos padangėje dar ne vieną kūrybinį projektą: mintys lipa viena ant kitos, poreikis kurti sprogdina, bet paroje valandų neužtenka 🙂 Ištrauka iš esė knygos ,,Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ Pliušinis meškiukas Šventas šventas šventas, šventas galybių Dievas, – taip labinuosi Švento Kviriko (S. Quirico) bažnytėlėje – ne dukra. Jos Dievas šį sekmadienį vėl ligoninėje gyvena. Paglosto, paspaudo, pamaigo trijų chirurginių skyrių ligonius ir pastebėjęs, kad kurio nors rytas nelabas, praneša šefui; po to keliauja į priėmimo skyrių ir ten draugauja su miesto gyventojais arba svečiais. Atsisėdu – vietų šįkart užtenka. Mišios pradedamos giesmėmis. Kunigo aleliuja skamba ne prasčiau nei praeitą savaitę koncertavusių atlikėjų. Prisijungia parapijiečių balsai. Ir aš. Palieku balsą, klausą… Širdį. Nedaliju. Dievas yra su ir visur. Aš esu su ir visur. Klausausi išraiškingo kunigo pamokslo, seku jo akis, gestus, žingsnius: priartėja prie vieno klaupto, prie kito, sugrįžta prie altoriaus, vėl eina, pagaunu jo žodžius, grąžinu. Minusio parapijiečiams linkiu taikos, sveikatos, ramybės… Pace… – paduoda ranką iš dešinės, kairės. Šalia, už, prieš. Pace… Po mišių uždegu žvakelę. Neskubu. Laukiu, kol visi išeis? Kunigas kiemelyje bendrauja su tikinčiaisiais: vienus per pečius apkabinęs, išbučiavęs išlydi, kitus sulaiko. Slystu palei sieną, stengiuosi likti nepastebėta. Kunigas kalba su jauna moterimi, vėžimėlyje sūpuojančią… Baltą pliušinį meškiuką? Atmintis? Šventas šventas šventas, šventas galybių Dievas… Ir baimė… Priveskit vaiką prie Pirmos komunijos… Močiutė kalba sunkiai, aš verkiu, nes mano Sveika Marija jos kelionės į ten nelengvina. Per mažai moku, per mažai žinau. Sklendžia baltai pasipuošusi šventoji Teresėlė ir baltas pliušinis meškiukas paskui močiutės karstą, paskui Jėzų į Karaliaus bažnyčią, į klauptą, kur. Kur baltą pliušinį meškiuką keturioms savo krikšto dukroms padovanojom. Ne, ne tą, kurį man močiutė pasiuvo. Kitą, didesnį. Abu su vyru meškiuką, tiksliau meškiną, žaislų parduotuvėje nupirkome. Krikšto dukros nešė jį pakaitomis. Tvarkingai. Antrokė, pirmokė, darželinukė, o lopšelinukei nešti padėjome. Su tuo meškinu draugiškai į bažnyčią atkeliavome. Mergaitės, meškinas ir mes, krikšto tėvai. Mergaičių tėvai laukė namuose. Pasimetę, truputį išsigandę. Kam tas krikštas? Tu tikrai žinai, kad Dievas yra? Nežinau. Jūsų mergaitės irgi nežino, bet vaikystėje su pliušiniu meškiuku klaupte sėdėdavau, bažnyčios vitraže vaivorykštės spalvas tyrinėdavau, ar tai blogai? Neblogai. Mano mergaičių tėvai menininkai. Jų tekstuose ne vieną vaivorykštę regėjau, nors patys sakė, niekada jos nematę, tiek to, -kartojo-tebus tai žaidimas, užaugs pačios viską supras, o dabar ta proga tortą nupirksim. Tėvai nupirko tortą, mes meškiną, o Dievas jų sielas-kad kaip duonos kepalėlius pasauliui išdalytų: viena Anglijoje, antra Danijoje, trečia Vokietijoje, ketvirta Amerikoje. O aš? Vėl sklendžia į vaikystę baltai pasipuošusi šventoji Teresėlė ir baltas pliušinis meškiukas. Sklendžia paskui močiutės karstą, paskui Jėzų į Karaliaus bažnyčią, į klauptą. Tik ten. Be baimės. Su močiutės siūtu pliušiniu meškiuku. Pirmosios komunijos prieinu ten. Kaimynės Teresėlės nuglostyta, tikėjimo tiesų išmokyta. Tik ten. Dvi rankos apkabino mano vieną. Kitą… Įdėjo rožinį. Kunigas. Palaimino. Mane, meškiuką. Tėvų ne. Tėvai Gegužės pirmosios demonstracijoje. Tėtis vėliavą neša, mama – vėliavėlę. Iki bažnyčios durų. Iki kampo. Tiksliau iki sandėlio, kur ne tik vėliavas krauna. Ten tarp dėžių, gipsinių skulptūrų, plakatų ir kitų šviesaus rytojaus papuošalų pliušinį meškiuką paslepiu. Ir rožinį. Kodėl? Dabar tegaliu spėlioti, galiu gąsdinti atmintį. Detalės išsitrynė. Liko palaimintas sekmadienis Kristaus Karaliaus bažnyčioje, tikybos pamokos pas kaimynę senutę Teresėlę ir baltas pliušinis meškiukas, klaidžiojantis sudegusio sandėlio pelenų debesyse. Seniai tų debesų nėra. Ir vakarų Kristaus Karaliaus bažnyčios klauptuose. Pietūs. Aš – pakeliui į ligoninę. Pasiilgau mėsos. Dukrai, kaip ligoninės darbuotojai, valgis kavinėje 50% pigiau. Perkame minkštutėlės veršienos, troškintų daržovių, bulvių košės ir padažo (aš užsipilu trijų rūšių – kaina ta pati), tiksliau dukra perka ir dėkoja kavinės darbuotojai – balsas medinis, akys stiklinės. Nešnekinu. Bet ji pati nerimsta, jai reikia išsikalbėti. – Ta močiutė jau kelios dienos guli mano skyriuje, mam, ji miršta, peržiūrėjau visus dokumentus, mėginau įtikinti, o ji tik šypsosi ir kartoja: bambina… Žinau, kad ji turi teisę pati spręsti, ką daryti su savo gyvenimu, ji Šveicarijos pilietė, ji išmano savo šalies įstatymus, žino savo teises, teisę gultis į ligoninę, teisę atsisakyti operacijos, teisę nukraujuoti. Lašines statome, bet ji miršta. Aš daviau Hipokrato priesaiką… Tačiau ji yra niekas prieš tos moters parašą… – Ta močiutė turbūt vieniša… – Ji iš senelių prieglaudos, labai geros… Ji man už rankos paėmė… Žiūrėk, ką ji man į ranką įdėjo? Savo rožinį. PELĖDA Karšta. Net kondicionieriai negelbsti. Užtat ežeras kviečia išsimaudyti, po didžiuliais medžiais pailsėti, tolumoje dunksančius sniegynus paganyti. Ganau ir liūdžiu: mobilusis nepriminė, kad maudymosi kostiumėlį pasiimčiau. Tenka šveicarų maudymosi kostiumėlius fotografuoti. Gerai fotografuoju. Taip Liudvikas sako. Giria ir kviečia į senamiestį. Labai gražus ir gaivus. Ledai Movenpick. Su mango, riešutais ir žaliosiomis citrinomis. Nusiperkame. Romero lauko kavinukėje. Kur ant stogo gyvena raliuojantys piemenys, senbernarai ir karvės, nešančios Ciuricho miesto gyventojams bei svečiams pieno pritvinkusius tešmenis. Nesvarbu, kad butaforinės. Girdžiu – mūkia. Šveicarų karvutėms mieste karšta. Mes irgi tuoj sudegsime, jei nekopsime. Į kalną. Uetlibergą. Aš lipsiu ant Uetlibergo?! Uetlibergo takais vaikščiojo Biliūnas! Jaunystėje Biliūno skaitytos novelės ,,Ant Uetlibergo giedra“ turinio nepamenu, o pavadinimas įstrigo. Kaip ir saulėgrąžos, vos nenulėmusios mano likimo. Vaikystėje slapčia nuo tėvų bėgdavau prie parduotuvės už penkias kapeikas nusipirkti iš močiučių stiklinaitę kepintų saulėgrąžų (stiklinaitės neduodavo, saulėgrąžas suberdavo į laikraštinę tūtą), po to bilietą į dieninį kino seansą, užgesus šviesoms kino salėje gliaudydavau, spjaudydavau ir svajodavau užaugusi tapti kino mechanike. Suki filmus. Lukšteni saulėgrąžas. Čekšt čekšt tarp dantų. Čekšt čekšt groja. Prisišiukšlinu. Išsišluoju. Tėvai neturėtų jokių teisių mano operatorinėje. Nepavyko. Gal ir gerai, šiuolaikinės technologijos sudėtingos, o ir močiučių prie parduotuvės su stiklinaitėmis seniai nebėra, ką aš be jų saulėgrąžų veikčiau, nebent tėvų kažkada kažkokia proga padovanotą Vincento van Gogo