TRUMPAI APIE MANE
Gimiau 1954 metais Klaipėdoje, mokiausi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje, studijavau Klaipėdos muzikos fakultetuose lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, Klaipėdos universitete baigiau karjeros projektavimo magistrantūros studijų programą, dirbau Šilutės rajono Kintų ir Juknaičių mokyklose, šiuo metu dirbu Klaipėdos miesto Gedminų pagrindinėje, mokau lietuvių kalbos… Rašyti pradėjau dar vidurinės laikais, nes lietuvių kalbos mokytojas pranašavo matematiko ateitį… nes lietuvių kalbos mokytoja buvo V. M. Putino studentė… rašiau, nes sutikau daug puikių žmonių… ir vis dar rašau. Eilėraščius, noveles, esė, bandau haiku stilių… Pasaulis visada man buvo įdomus. Galbūt todėl, kad Justinas Marcinkevičius 1968 metais jaunam mokinukui palinkėjo, tokius žodžius parašydamas ir įkvėpdamas:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio amžinai žaliuok ir savo plačiom šakom globok kiekvieną pakeleivingą…
Žinoma, nenorėčiau, kad koks nors molio Motiejus (anot V.Petkevičiaus), įsiprašęs prie ąžuolo, įsmegtų ten savo lazdą, pasisavintų vietą, sunaikintų vertybes…
Pjeras
Vienas iš daugelio pietvakarių Vokietijos miestelių tarp Kelno ir Acheno – Indenas. Ir nuostabu: tarsi iš lygumų tolumoje pradeda banguoti Ardėnų priekalnės. Tose vietose gausu rudosios anglies, kurią šiandien milžiniškais kiekiais kasa ir ja kūrena į rytus nuo Indeno stūksančią didžiulę šiluminę elektrinę. Ši – gigantas – dieną ir naktį nuolat puošiasi įspūdinga švarių garų kepur, besiveržiančia iš kaminų.
Indenas – tylus miestelis, tvarkingas, švarus; jame gausu medžiuose paskendusių gatvelių, dvi bažnyčios, mokykla, beveik dešimties aukštų metalinis turistinės apžvalgos bokštas, keletas prekybos centrų, o šalia …ir dirbtinis ežeras. Beje, vokiečiai labai gražiai supylė šalia Indeno dirbtines kalvas, apkerojusias lapuočiais, dabar jau tankiai apaugusias.Tikras miškas. Kalvose įsitaisė ir lapės, krūmynuose nuolat juokauja įvairiausiais balsais paukštija. Gulbės ežero pakrantėse nebijo žmonių, nes gyventojai sparnuočių neskriaudžia. Saulei tekant – žalia ,ramu, o tyla perpinta savaip įspūdingu sparnuočių čiulbesiu. Paryčiais spėriai medžių viršūnėmis praskuta garsieji varliai-vanagai, kuriuos puikiai aprašė Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“…
Tačiau šalia yra kitas miestas – Pjeras. Tiksliau …jau nebėra. Jo vietoje bus kasami anglies klodai elektrinei. Žmonės apie paaukotą miestą tarsi bando nekalbėti. Tai jau miręs, numarintas miestas. Keletą metų tekdavo važiuoti Pjero gatvėmis ir iš karto buvo sunku suprasti, kas vyksta: gatvės tuščios, langinės uždarytos, nė gyvos dvasios. Vaizdas mistiškas: tarsi likę tik Pjero žmonių prisiminimai; net bažnyčia (statyta prieš kelis šimtus metų) liudijo gyvenimo šioje vietoje pabaigą. Tik mietelio pakraštyje krutėjo technika – griovė sienas, vežė griuvenas, lygino žemę: buvusius kiemus, takus, gėlynus…
…Regėjau prieš metus šį miestą žydintį. Ardymo metu lieka dykynė: čia atvažiuos buldozeriai, ekskavatoriai, sunkvežimiai, žemkasės. Net keista įžvelgti, kaip ten, kur ilgus metus grožėjosi tvirti, estetiškos išvaizdos ir patogūs namai…lieka tįsoti molio laukai. Kiek čia išgyventa, kiek puoselėta svajonių, kiek būta visko…
Ir upė Indė ima tekėti kita vaga. Iškasamas naujas kanalas, vėliau ir senvagės nebelieka. Ten, kur ji buvo, jau kasama anglis. Žvilgsnis užkliūva, kaip žalių medžių glėbyje teka Indė… ir pradedi abejoti, ar ji čia ir tekėjo?
Keletą metų vis važiavo žmonės per Pjerą į Indeną tarp namų vaiduoklių. Palikdami savo namus, reikšdami jausmus, kai kurie gyventojai iškėlė tautines vėliavas. Jos plaikstėsi pakabintos ant palangių, iškeltos virš gatvių – tai buvo paskutinis šviesios dvasios atsisveikinimo su gimtine požymis. Kabojo ilgai. Gal net porą metų. Šiandien jų nebėra. Ir namai keli beliko. Galbūt prisiminimais čia dar apsilanko Pjero gyventojai, važiuodami į Indeną, į naujus savo namus. O kitą vasarą kažkaip ir Pjero bažnyčios nebepastebėjau. Ar tiesiog ji pasislėpė istorijos medžiuose, kartu paslėpdama ir tūkstančius Pjero kapinėse palaidotų žmonių dulkių…Ir ką gi. Iškasta anglis sudegs elektrinės krosnyse, užaugs nauja karta, kuriai tai bus tik istorija.
2011-07-23
P.S. Pralėkė dar dveji metai. Paskutinį kartą iš Indeno per Pjerą, po to greitkeliu ir jūra iš Kylio grįžome į Klaipėdą. O suradęs užrašuose šį tekstą, suvokiau, kad krašte tarp Kelno ir Acheno – ypatinga. Čia žmonės sugeba oriai ir jautriai suprasti lemtingus praradimus. Žinoma, miestelio jau nėra – toje vietoje galbūt bus ežeras. Tik ar to ežero pakrančių molis kalbės apie likimą žmonių, ar paaiškins, ką išgyveno jų sielos?
2013-08-22
Albužis
Jis atvažiuodavo dviračiu. Nulipdavo modamas koja virš balnelio, kad neužkliūtų už tvoros, nenugriūtų į gyvatvorę. Pasveikintas iš karto neatsakydavo. Laukdavau jo prie raudonų plytų geležinkeliečių namo sienos, nes kaip tikram vyrui visada ir man paspausdavo ranką. Dviratį atremdavo į alyvas, kurių kaizerio laikų statybos geležinkeliečių namų kiemuose visada buvo išlikusių.
-Ta ta važiavau pro šalį…- nuskambėdavo sodriu, bet neaiškiu balsu ir tuomet tėvas jam ištiesdavo ranką.
Aš girdėjau tik tiek: Jurgis Albužis tapo atleistas (demobilizuotas) iš vokiečių kariuomenės (po karo jau buvo praėję dvylika metų). O į pamarį atvažiavo, nes ten, kažkur Aukštaitijoje, jam liko nesaugu (baigiantis karui spruko nuo enkavedistų į žemaitišką Lietuvą, o dabar grįžo arčiau gimtinės). 1958 –ieji man ,vaikui, tada dar buvo nesuprantami. Keturmečiui terūpėjo šuo Rapsis, rugiagėlės nemažuose javų laukuose (ar žinojau, ką reiškia kolūkis?), žemuogės, geležinkelio pylimuose augusios, raudonų plytų namo, kurį sudaužė rusų tankų sviediniai 1944 metais, griuvėsiai (ten rasdavau signalinių raketų), varlės kūdroje.
Albužis dažnai neatsirasdavo. Kartais. Dabar suprantu, kad būdavo alkanas. Mama iškepdavo kiaušinienės su spirgais ir Albužis godžiai valgydavo. Visi kartu sėdėdavom prie juodo, stačiakampio, dar prezidento Smetonos laikais tėvo pasidaryto stalo. Jurgis visada grublėtu darbo žmogaus delnu subraukdavo trupinius nuo stalo ir pasakydavo: Ja, dona yra šventa“.
-Jonai, kad nieko gero, – šišioniškio tarme prabildavo Jurgis Albužis. (Aš galvojau tada, kad jis buvo vokietis).
-Kol karvę turime, kaip nors, – įsiterpdavo mama.
-Tata tap ,tata, ja, – pralemendavo arba garsiai tarsi skanduodavo tuomet Albužis. Tai reiškė pritarimą, kad karvė yra gerai. Ypač dabar, kai visur kažkaip atsiranda daug nevietinių, nesuprantančių lietuviškai, kai geležinkeliu virš Šyšos tiltu nuolat darda kariniai ešalonai, kai į Rusnės salą ,kaip į kokią slaptą karinę bazę, yra labai sunku patekti džeržgiančiu prie lyno prikabintu keltu…
Albužis talkina šienapjūtėje. Pjaudavo palengva, žingsnis po žingsnio žemaitiško įtvėrimo dalgiu. Jo kaulėtas, liesas veidas neįsitempia, tarsi papilkėja. Jausmų neįžvelgsi, tarsi laikas būtų išgręžęs tai, kas šildė jo širdį. Tokie veidai slepia netektį, apie kurią nekalbama, kurią įmanoma tik pajausti. Žinoma, tik šiandien galiu numanyti, ką patyrė Albužis. Būtų nesąžininga svarstyti, kur dingo jo artimieji. Daugelio likimai pavirto nežinomuoju. Galbūt. Tautybė, pažiūros, gimimo datos negali pakeisti to. Galbūt reikšmės… Ir jeigu Klaipėdos krašto kryžiams skauda kitaip, tai to skausmo tikrai – iki paties nesuvokiamo rožių baltumo…
Albužis kažkur ir kažkaip, keliaudamas pažįstamais pakiemiais, gyveno vienas. Joks aiškiaregis to nebūtų pajėgęs suprasti. Vėliau, kai tėvas mane išmokė pjauti žolę dalgiu, šienaudavau jau ir aš. Šienpjoviai kalbėjo, kad Jurgis apsigyveno kaime už miestelio su melžėja. Ji buvo, anot moterų, komjaunuolė. Tiesiog dėl skaičiaus įrašyta į komjaunimą. Albužis su ja nesutarė. Komiška: keliavo paskalos, kad anas (o kas žino?) melžėją žnaibydavo. Ši ir išvijo sugyventinį.
Ir bedalis ėmė vis daugiau ir daugiau gerti. Pirmojo kosmonauto Gagarino laikais ir vėliau – sliūkinančiais brežnevinio komunizmo laikais – vyno buvo visokio. Tiesiog žmonės pavadindavo: „Vaisiukas“. Obuolių, šermukšnių, vyšnių, serbentų… ir vis spirituoto, fabriko gamybos. Kodėl Albužis skandino savo sielą, nieko nepasakodamas nei apie vermachtą, nei apie karą, nei apie žuvusią šeimą?.. Gerdavo, ir tiek? Kaip ir daugelis?
Vėliau prie geležinkelio stoties „atsistojo“ baras – stačiakampis „paviljonas“, kad žmonės galėtų alų pliumpti. Ten susirinkdavo „po darbo“ iš visų pakampių vyrija („liaudis“), kuriai mažai rūpėjo šeima, vaikai… Ypač kai kurie gerdavo daug po spalio revoliucijos ,,šventės“ demonstracijų, kai sukišus suglamžytas tarybinių respublikų vėliavas į sandėlius buvo galima nebevaidinti sovietinių patriotų. Tuomet alus ir (taip tyčia po skvernu) spiritas iš gamyklos, „šidlauskiniu“ vadinamas, virsdavo dviem didžiaisiais girtuoklius viliojančiais tikslais. Tie tikslai kažkaip paslaptingai sutapdavo su milicininkų norais … ir kurį laiką kasdien prisigėrusieji galėdavo kelti burbuliavimą, kuris, žiūrėk, ir muštynėmis pasibaigia. Prakaito ir alaus raugo prilaistytoje ,,paviljono“ patalpoje pasirodydavo ir Albužis.
Kartą jį pastebėjau vos judantį per geležinkelį. Senojo akys – drumstos… tarsi nematančios. Bandžiau pasisveikinti – neatpažino. Sielos liga jį buvo apėmusi visą. Praeitis ar ateitis šiam žmogui jau neberūpėjo. Vietiniai girtuokliai jo neskriausdavo, pylė ir pylė alų, o jis tik gėrė ir tylėjo. Po to eidavo kažkaip per geležinkelį į senąsias kapines, vokiečių kapais vadinamas. Išslinkdavo palikęs, nuskandinęs savo sielos skausmą. Atsitinka, kad reiškiniai, kurie kartais tik suvokiami, kai kam kartais ir lieka tarsi paslaptimi. Nesuprastas žmogaus skausmas sunkesnis už suprastą. Nežinau, ar Jurgis turėjo tose suniokotose kapinėse artimųjų.
Kada tiksliai Albužis mirė – niekas nepasakė. Kalbėdavo, kad palaidojo mažytėse kapinaitėse prie Rugulių kelio į Kintus. Sakė – kapas vidury apžėlusio velėna tako. Kažkas pastatė ir paprastą medinį kryžių. Taip žmogus ir pasitraukė. Lyg paslaptingasis pažįstamas, apie kurį daug nemoki papasakoti, o meluoti nenori, nepajėgi prisiminti, tiesiog – nežinai.
Lietus sušniokščia uosyno medžiuose ir ima gultis į nupjautus dobilus, iškart atvėsta ir oras įgyja tą tėviškės deguonies gaivą, kuri užlieja tarsi pačią sielą… Kaip atūžia, taip ir nutolsta, žaibteli, griaudžia padangė… ir lieka sulytos pradalgės. Lyg trumpam būtų nutūpusi kelių amžių gamtos dvasia, numojusi sparnu ir vėl išnykusi. Bet tai virš Mažosios laukų. Ir lietaus ošimas staiga primena Albužį.
2001 02 01
Po dobilieną
arklys be balno,
pasvirę kryžiai
ant smėlio kalno,
o ten pakriaušėj
prie žalio šilo
iš dangaus aukščio
žemėj prigijo
vieta švenčiausia,-
mes ten sugulę
visi kaip vienas
Tėvynėn žiūrim,-
nežvanga plienas,
neaidi šūviai,-
nežino mūsų
pakriaušėj niekas…
***
Po dobilieną
arklys be balno,
pasvirę kryžiai
ant gimto kalno,
o ten pakriaušėj
prie žalio šilo
iš dangaus aukščio
širdis prigijo…
1992-09-27, Klaipėda
***
Pasijunti esąs mažesnis ir už dulkę, tik Danijos karalystės muziejuose stebi,
Kad bando atsikelti sielos…
Depresija atsėlina tarsi bailus laukinis šuo, tarsi pasalūnė,
Pro Paryžių ir Šiaurės jūrą…
Vikingai esame mes patys,
Tik iliuzijos apie svetimuosius
Apsemia mūsų aukštumas…
Depresija, kad negalėsiu girdėti,
Kaip ryto vėjas kramto bures,
Staiga dingsta – aš vėl protingas.
Sambija, kodėl prikeli tada,
Kai kalavijai surūdiję,
O Jūratė geria alų…
——- ——- ——–
Balsas primena vienatvę –
Tai išmintis. Mįslė slypi jame.
Negirdėk, negirdėk, bet išgirsi.
2002-09-16
Perskaitykite runas Reino žemupio akmenyse.
Sužinokite paskutinio Romos imperatoriaus pavardę.
Kas buvo makedoniečių kavalerijos vadas…
Kas Pramatas ir Sotvaras…Kas surijo protėvių sielas…Save užmiršti… tereikėjo kelių tūkstančių metų.
***
Advento pradžios laikas
Prie akmenų žemaitiškos tvoros,
Paūksmėj medžių ir dangaus,
Jurgeli,- tavo kapo –
Keleivis – dulkė vis dairaus…
Kalba girdėti šimtametė
Vidurdienio karštoj smilty…
Visi išeis, jeigu tik gimė,
Iš anksto esame smilty.
Ir jeigu protėviai sugrįžta,-
Jurgeli, ką regi?
Tik nelabieji tolsta ir išnyksta,-
Savi palieka sieloj kupini…
——– ———- ————
Takai kiti ir kitos dulkės
Prie akmenų žemaitiškų tvoros.
Vidurdienio smilty tarsi užburti
Nebeieškokime pradžios…
1996-12-05
Kretinga
PAMARIO ŽENKLAI
(haiku)
2012
Klaipėdos tyloje
- Labas, Klaipėda!
Virš liepų šoks į laiką
Kirilijonai. - Nurinko kryžius…
Žmonės, bet jauni, virto
Naujais ąžuolais. - Karklėje žydi.
Žiemos šešėliuose bus
Sapnų užmaršties - Jūra prityla.
Juk auga krante žmonės
Karklės kryžiuose… - Tildami tolstam.
O alyvos žydi žydi
Prie jūros kitos… - Klaipėda bunda.
Ir žvaigždžių žvilga akys
Pro ryto brėkšmą. - Kuri diena tavo?
Audra smiltis subėrė
Krante čia kitaip… - Žuvėdrų žvalgai.
Žuvys slėptųsi labai
Kopų tyloje… - Erškėtrožės…
Marija Karaliene,
Regėsi visko - Viltis pakilti.
Bet prieškario tramvajus
Darda akmeniu. - Teatro scenoje
Amžiaus drama baigiasi.
Danė pažvelgė. - Mojuoja burės.
Gintaro inkarai jau
Į širdį gula. - Karklė, Giruliai –
Jie tyli, nepasako
Bukiems liežuviams… - Žiūri Vydūnas
Į Baltiją pro pušį –
Išlieka tyla. - Prie marių klampūs
Pėdsakai pėdų lieka –
Klaipėdos ženklai. - Meilė nekalba.
Jūra kalbėtų? Melas
Kalbėti tyčia.17. Pušų ir vėjo
Simfonija vėtrungei –
Širdis leduose. - Neliūdėk dienų.
Jos ryškios prie Baltijos
Kaip bangos audroj…
Pamario mirksniai
- Ir Nidoj žydi.
Prie Ventės žvejas gaudo
Viltį pakilti. - Nemuno krantai…
Angelas sklendžia žemai –
Sparnas tik vienas. - Kurėnai stovi
Prie debesų Rasytėj.
Visi sugrįžta. - Vėjuotą ugnį
Bloškia į akis, jausmus
Aukštapelkėse. - Nebūk tu akmuo,
Nes mintys tarsi žuvys
Juodam danguj plauks… - Smėlyje Šilutės,
Uosto pakrašty žaliam,
Vėtrungės guli. - Širdyje gęsta
Vandens lelijų šviesa –
Žuvys slepiasi. - Saulė traukiasi.
Griuvėsių alyvose –
Atminties dulkė. - Laiko juostose –
Lietuvininkų kryžiai
Žūva akyse. - Po saulės ženklu
Arklio metuose regiu
Šilutėj žuvį… - Viltis prie Mingės
Pušynuose žaliuoja.
Bet nieko nebus. - Senasis turgus
Žiba grindiniu. Šalta.
Neatsikels jau. - Plaukiau Šyšoje
Pasroviui virš akmenų.
Tyloje viskas. - Minty užaugo
Ąžuolas prie Nemuno.
Kam nepatinka? - Poška ledynai
Pro Rusnę žemyn sunkiai.
Žydės karklynai. - Traksėdžiuose vėl
Pušys sėdi durpėse…
Kai šalta labai. - Šojus Šyšą kas –
Akmenys paliks dugne…
Kad prakalbėtų. - Jau aidi, darda
Pro Verdainę garvežys.
Man tu prisimink… - Tu primink mane…
Iš kapo, paminklo gražiai.
Tėvynę brangią… - Takuose smėlis –
Šaknys giliai po kryžium.
Ąžuolai aukštai. - Šnabžda naktyje
Maldą sielai nendrynai.
Girdėsi bangoje. - Degučių mintį
(galbūt niekas nežino)
Laižo Gabija… - Tu miršti kely
Po žvaigždžių išmintimi –
Girdi tik Šyšą. - Apakę anksti
Priglunda sielų ženklai
Žolėse marių. - Kuršis užmiega –
Lyg nendrės linksta jausmai:
Kurėno sapnas… - Praeities aidai:
Vaikų balsai pražydę
Pušynuose yra. - Iš smilčių kapo,
Iš aukštai ir iš toli
Regiu Šilutę… - Tyliu Šilutę ,
Nes užčiaupė, nužudė
Griovy prie plento. - Prie miško regiu
Sodybą vėlių sparnuos –
Nebepaskrenda. - Vėtrunge esi.
Ir smagu būti vis prieš.
Dunda pasaulis. - Žiūriu amžinai –
Mariose ūkas žiba…
Ir aidas irklo… - Kintija – kinta,
Minija minta meldais.
Veidai virš vandens. - Marių lyriškas
Paprastas haiku…nubusk!-
Minija plaukia. - Laikas užkliūva
Šyšoje, posūkyje –
Gal sulauks dainos? - Plaukė mariose –
Perplaukė jūras visas…
Pamanyk!- Varnas. - Tenenio vėžlio
Pasiilgo Magdutė
Lauke Kukorų. - Kitaip mintyje
Savajam krašte esi –
Jei neliks nieko. - Kintus sniegynais
Mylimas – pašiurpina
Žieminis – marių. - Lietė liejasi.
Pro debesį apkvaišta –
Delčia vaiposi. - Prieš šimtą Šyšų
Pavasaris vėliavas
Sijonų kėlė… - Dangaus vestuvės –
Šoka, trypia po delčia
Šilutėj lietūs… - Klebonas baltas
Žemaičių Naumiestyje
Prie bažnyčios Tu. Baltramiejui Ivanauskui (1779?-1849) - Medinė visa
Degučių lyguma esi-
Išėjusiųjų. - Esi užkeiktas.
Šyšoj šyša Pašyšiai.
Todėl nešlamėk. - Dvelk amžinybe –
Dangumi Aukštapelkių
Palaimintasis. - Dunda ledynas
Žemyn: Atmata bunda
Sielos pakrašty. - Ąžuols, Nemunas
Prūsijos žino teisybę-
Skaičiuoja kaulus… - Tėve nūsan, kurs
Esen unt dangan, būk gers,
Padėk mažiesiems. - Vienam keliauti –
Kitam sustoti kryžium
Kintų pakrašty. - Kita lietuvė
Žvelgia iš obels tyliai
Į akis marių… - Per marias amžiams
Keliasi Drevernoje
Kęstučio pulkai. - Meluoju sau vėl,
Kad nežinau, nematau
Lamatos miško… - Tolstu, nors žinau,
Ką pušis kalba nuolat
Šyšos vandeniui. - Šyšoje rytą –
Verdainės bažnyčioje –
Šešėliai aidi. - Tiltas į Rusnę.
Valtyje – žalia žuvis…
Akmens…turguje… - Vilties praraja.
Negalėtų liudyti
Žiedas dėl žuvies… - Šyškrante ėjau
Vis į vakarus baltas –
Sakė, kad juodas. - Kilpoje Šyšos –
Dvelksmas pienių žiedų
Virš visko visur. - Kai siaučia audra,
Pažįstu Nemirsetą –
Jurginai žydi. Jurgiui Lenartui - Uoste Šilutės
Šyškrantės žuvys tyli
Žvejo rankose. - Iš paukščio skrydžio
Pašyšiai žali labai –
Pavydi Nidai. - Kas čia prie Šyšos
Saulės šilumą jautė –
Bus šyšioniškis. - Priešų čia nebus.
Pasiklysta balta svaja
Sauguose. Rūke. - Kur Sakučiuose
Tu ieškai meilės upės?
Ji yra Minija. - Senasis alus
Ir turgus uoste gyvas.
Centjoniškėse. - Kas ką pasakė?
Verdainė verda alų?
Juk Šyša-akys… - Šyšos vandenys
Pilasi per langus sielon.
Aš tolstu tyliai. - Neklausk kodėl
Atminty žuvys tyli.
Nendrės šiugždės vėl. - Moterys šile…
Kapinėse meldžiasi –
Garbė viskame. - Tu prisimink. Juk
Siaurukas rieda amžius…
Tėvynę brangią. - Zudermanas neis
Vieškeliais į karčiamą…
Knygose eina. - Tu esi žemė
Potvynių lietuviškų –
Vanduo kieno bus? - Minija bara
Karį dėl degtinės vėl-
O ką jis, Dieve? - Prisimins kiti.
Iš užmiršto kapelio ,
Albuži, kalbėk… - Į turgų rytoj
Kurėnais suplauksim mes.
Rūkas sklaidysis. - Žydi Šilutėj
Ženklai gyvi. Jiems reikia
Reikia ne laiko. - Kažkodėl atgal
Mina dviratį tiltu
Geležinkelio… - Pušys klaupiasi
Maldai. Siaus greit Suominis.
Klausosi kopos. - Tūkstantis sielų
Peršokę laiką vaikšto
Po tavo kiemą. - Gyvatvorės eis-
Medžiai geležinkeliu –
Kaip tėvas Jonas… - Buvau prie Šyšos –
Jaunas aklas vieversys
Į dangų kilo. - Buvau prie marių.
Bangose skaičiau knygas
Neparašytas. - Žuvis prakalbo.
Ir gelmių teisybėje
Prabilo vaizdas. - Buvau mariose.
Knygų bangos liejosi.
Ilgokai skendau. - Iš Nidos kranto
Į Ventės meldų tylą
Vėtrungė buvo… - Nežinojimas.
Lenkia gražiai Sakučius
Kurėnai rūke. - Mintis skrendanti
Pasąmonės bedugnėj
Lizdą susisuko. - Uoste Šilutės
Nieko nėra,- nenori
Jei…nieko žinot. - Beždžionių tiltu
Slenka dvasios nevilties.
Bet nieko…nieko. - Iš laiko šuolio
Endzinas stebi rimtai,
Kas kur yra Šyšoj… - Spindulys Šyšoj
Mirė šešėly staiga –
Pražydo saulė. - Esi mitas baltas,
Bet tolsti,kai kyla jau
Vyturiai Ventėj. - Cintjoniškės čia-
Kintjoniškės prie marių.
Verdainė – Šyšoj. - Laikas nekinta.
Sodyboje Kinto vakar
Žvalgiausi tyliai… - Ledo laukai.
Žuvys tyli mariose.
Jeigu kalbėtų… - Eisiu šilojais –
Traksėdžių durpių keliu –
Šojus uogauja. - Akmuo prie kranto.
Skaidrus vanduo per Šyšą
Tyli ir plaukia.
116.Galvoju: kodėl
Moja ir klega žąsys
Į Tilžės pusę?
- Kuri tylioji
Kalba šlamės Šyšoje –
Proto ar širdies? - Pro Svencelę jau
Nebenuslinksiu ten,
Link miško kopų… - Būname kitaip
Mintyse apie gimtinę –
Tarsi žydime. - Laisvos praeities
Traukinys jau parveža
Minčių Sauluvą… - Toliai Lietuvos
Apkabina sieloje –
Kariai sugrįžta. - Ilgai ėjome,
Dar ilgiau rūta švietė
Joninių naktį. - Žvejas truputį
Bus kvailas ploty marių ,
Jei pats to norės… - Kur jaunas Šojus-
Ne iš Lamatos, Ašvos –
Sodina pušis? - Nepoetiškam
Poetui, Viešpatie, gal
Atleisk dėl jausmų… - Keliu į aukštį
Karo laiko veidrodį –
Bažnyčią Kintų. - Pušyne nykiam
Kodėl ieškai laimingų?-
Patys iškirto. - Esu džiaugsmuose –
Vėl ledai pajudėjo
Nemunu Rusnėj… - Jūsų veiduose –
Aukštapelkių pušyse –
Prūsų vėliavos. - Neringos kely
Galėtum pūsti vėju
Vėtrungių dainas. - Prieš audrą mirė
Dainuodamas šermukšnis
Bangoje Ventės. - Šalia Vydūno
Po marių sparnų mostais
Auga ąžuolai. - Dvasios juk vaikai
Didesni auga tyliai
Mažosios laukuos… - Klykia kiras, kad
Ruguliuose apvirto
Minijos ledas… - Pakilk iš kapų.
Rugulių kelio dulkes
Išpink šakomis. - Gali neregėt.
Bet Nemuno leduose
Spindi praeitis. - Šilutėje juk
Dienos visų trumpiausios –
Kai jų nebėra. - Žinoma, labas.
Traukinys į Šilutę
Jau iš Kulėšių. - Pranešu – jau yra
Vėžių Tenenyje. Bus
Labai amžinai. - Ugnies ženkluose
Virš ąžuolo Rusnėje
Sielų giesmynai. - Vaikai klausosi.
Kas lydekos ir starkiai?
Kas ta Minija? - Laiko šuoliuose
Daug gali nebebūti.
Amžina – Šilutė. - Gal esi ir tu?
Kas prabuvo tarp kapų?
Žvakes dek. Žvakes… - Balandy šyla.
Iš šešėlių pina gėlę
Saulė prie Šyšos. - Gegužė. Šyša.
Džiovink upę, bus laimės
Pienių krantuose. - Prie Krokų lankos
Be proto pavasaris
Čiulba melduose… - Už Kintų miško
Žiema barsto atmintį
Į akis Marioms. - Ventė sulaužo
Suominio stiebus audroj –
Žąsys suklūsta… - Lapkritis bunda.
Drevernoje kalnely
Kalbasi sielos… - Mažoji – gaji.
Menkas tik nepajunta:
Juk yra Dangus. - Girtas gyvena
Tik kartą nelaimingą.
Būk saule laimės. - Tekės Minija.
Pasirokuos visi čia.
Per amžius. Amen. - Vyšnios ne ponų
Šypso prie marių kranto,
Kol saulė kyla… - Kartą išeisiu.
Žydės žvaigždės virš miškų.
Žemę galvosi. - Paminklą imsiu
Į dangų – kalbą mūsų.
Prūsus sutiksiu. - Kol gyvi – melskim –
Motinų kalbą gerbkim.
Ir Dievas girdės. - Man loja šuo jau –
Kokia garbė Šyškrantėj!
Sielą jaučia jis. - Rankose dyla
Marių atvirukas. Tai
Dvasios šešėlis. - Dangaus kalbose –
Skomantų ir Lamatos –
Žydi Lietuva.
Namų impresijos
Močiutei Veronikai Venckūnaitei – Piliponienei
ir seneliui Jurgiui Piliponiui, kurie amžino atilsio Obelių kapinaitėse
- Tave sutinku,-
Pakvimpa duona namuos,-
Mamą atmink… - Upelio vaga
Slepia akmenis dugne –
Tai vandens vargas. - Beržas – tai laisvė
Pilkam paukščiui čiulbėti
Svetimą tiesą. - Lietuva žydi
Virš žalios žemės akių –
Iš ten kylame. - Rugiuose klaidu –
Mažas juk dar tu esi.
Vėliau jie – duona. - Prie jazminų tu
Laiką rasi žydintį.
Ir nesuprasi. - Japonų kalba
Ir vyšnios – greta širdies.
Ragauk arbatos. - Draugiškas medis.
Ir žmogaus pjūklo dantys.
Yra kas yra… - Kalbėjimas yra
Iš jazminų baltųjų –
Kaip tėvų daina. - Žydi atminty
Dobilai raudonieji.
Kalbuosi su jais. - Kas dalgis medy?
Tėvų sielų išmintis
Kalbasi pievoj. - Ruduo dar toli.
Dūzgia bitė atsargiai
Sapne rožyno. - Žiūriu iš savęs,
O ne į save. Aklas
Pasaulyje aš. - Ar kas nors stebi
Per žiežirbas židinio?
Papartyne jie. - 174.Tu – bičių siela.
Po žiedynų tylumą
Amžinai ratu.
