Janina Žemaičiūnienė
TRUMPAI APIE SAVE Gimiau 1950 metais Joniškio raj. Daugalaičių k., lygumų krašte. Vaikystė prabėgo gražioje tėvų sodyboje, apsuptoje medžių, paukščių čiulbėjimo ir to grožio, kurį skleidžia gamta. Toks aukštas dangus, debesų piešiniai, žiemos žvaigždžių spindėjimas kūrė svajones, žadino fantaziją…Norėjau būti mokytoja, todėl baigiau Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o po to baigiau Klaipėdos menų f-to muzikos mokytojo specialybę. Šiuo metu dirbu l. d. „Obelėlė“ meninio ugdymo mokytoja. Eilės visada skmbėjo mano viduje, bet pradėjau rašyti beveik 48 metų, kai jos nebetilpo manyje. Nemaža dalis eilių ateina kartu su melodija, gal dėl to, kad gyvenimas susietas su muzika. 2004 m. išleidau savo eilių ir dainų knygą „Uždekim širdžiai po žvakelę“. Tais pačiais metais išleidau dainelių ir žaidimų knygelę vaikams iki 3 m. „Vir vir vir pelytė“. Be pedagoginio darbo dar vadovauju Klaipėdos „Bočių“ mišriam chorui bei moterų vokaliniam ansambliui „Vakaro žaros“, kuris yra mano sukurtų dainų atlikėjas. 2007 m. išleidome mano sukurtų dainų (muzika ir žodžiai) kompaktinį diską „Vakaro žaros“. Nemažai koncertuojame.Kiekvienas savo mintis reiškia taip, kaip diktuoja širdis. Nesu modernistė, tik dalinuosi ta dovana, kurią gaunu pati. Manau, kad poezija yra mūsų sielos žydėjimas, o gyvenimas yra gražus… Tuo noriu tikėti. MOKYTOJUI Kiek daug žodžių pamokose išsakyta,Šitiek daug, kad net išplauktų nemunai.Leisk Tau „ačiū“ aukso raidėm išrašyti,Juk visi lig vieno buvom mokiniai. Tu – tai pirmas mano perskaitytas žodis,Tu – pirmoji nupiešta kreiva raidė…Į gyvenimą kelius Tu man parodei,Kai nesisekė – skubėjai man padėt. Vėlų vakarą prie knygų Tu sėdėjai,Nors miegojo jau seniai tava šeima.Kai nakty už lango blaškės šiaurūs vėjai,Tave saugojo tik mintys ir tyla. Jau seniai Tu padėkos visai nelauki –Tavo atlygis sugrįš kitais keliaisUž metus, kuriuos atidavei gražiausius. –Jei kur klydai – tegul Dievas Tau atleis. VĖL RUGSĖJIS Neša mažos rankos trapią gėlę,Atminimą vasaros gražios,Lyg širdelę prieš save iškėlę,Pasiilgome mokyklos mylimos. Na tai kas, kad buvome pavargę,Na tai kas, kad pykom už klaidasIr už tai, kad buvo tiek daug darbo,Negalėjome suspėti – na tai kas… Vėl rugsėjo rytas mus sutinka,Saulė šypsosi, o gal lietus?Šiandien šventė ir dėl to laimingi,Susitikę vėl senus draugus. Būki sveikas, mano suolo drauge,Būk sveika, triukšminga mokykla!Mes sugrįžtam truputį paaugę –Vasara grąžino mums jėgas. Būki sveikas, mokytojau mielas,Kad prireiks kantrybės, aš žinau.Suprantu – aukoji darbui sielą,Protą, patirtį ir meilę. Ačiū tau. DĖKOJU TAU Dėkoju, Dieve, Tau už meilę dovanotą,Tartum vėlyvą spindulį vilties,Už paukščio giesmę aušroje rasotoj,Žvaigždės kritimą vidury nakties. Už rūko skraistę virš laukų ir pievos,Už aidą pamiškėj, saulėlydžio spalvas…Už tą tikėjimą, kad viską gali Dievas,Kai jis širdy, kai jo dalelė aš. Dėkoju Tau, kad mokei nenuteisti,Kad leidai man suvokti esmę šios tiesos,Už tai, kad privertei mane atleisti,Kai, rodės, skausmo nepakelt naštos. Už tai, kad išklausei, kada prašiau stiprybėsPakelti sunkumus, nelaimę iškentėt,Už šviesą baltąją ir už tą sielos skrydįVirš realybės savo minčiai pakylėt. Dėkoju už gyvenimą – vienintelį, nepakartojamą,Už džiaugsmą ir klaidas – o kas gi be dėmės?Atleisk mums, Viešpatie, mes esame tik žmonėsIr skęstame dažnai saldybėj nuodėmės. ***Žiema gėlėm išpaišė langus,Jos puikios – lyg iš rojaus sodo,Pražydę, angelui nužengusNušviest būties, vilties parodyt. Tai kas, kad žemę kausto gruodas,Žiema praeis, žydės vėl vyšnios,Ir gėlės tos iš rojaus sodoBus praeitis, kaip mūs jaunystė. Tokia šviesi, graži kaip žiedas,Veržli kaip potvynio upelis,Viliojanti ir paslaptinga,Kaip prieky nepažintas kelias. O tu sakai, kad dienos pilkos,O tu sakai, kad vėjai pučia,Kad siela, džiaugsmo pasiilgus,Padengti kviečia stalą Kūčių. Padėkim lėkštę baltą, baltą,Uždekim širdžiai po žvakelę,Ugnis mus jungs ir bus nešalta,Nors gruodas ir sukaustė kelią. KADA PRASIDEDA KELIAI Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje,Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje,Nuo slenksčio mūs prasideda keliai,Kuriais tu per gyvenimą ėjai. Tikėki, kad pasaulis tas gražus,Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus,Kai sniegą ant laukų barstys žiema,Juk meilę dovanojo tau mama. Ar tu nors vieną medį sodinai,Daržely savo gėlę auginai?Ar pasaką nešiojaisi širdy?Ar su savim taikoje gyveni? Žinok, kad laikas nusineš metusIr net tada, kai mūsų čia nebus,Pavasariais vėl obelys žydėsIr pievoje vaikai vėl skins gėles. Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje,Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje,Nuo slenksčio mūs prasideda keliai,Kuriais tu per gyvenimą ėjai. Jei tu nors vieną medį sodinai,Daržely savo gėlę auginai,Jei pasaką nešiojaisi širdyIr su savim taikoje gyveni, Tikėki, kad pasaulis tas gražus,Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus,Kai sniegą ant laukų barstys žiema,Juk meilę dovanojo tau mama. AUKLĖTOJAI Nuo tavo rankų kyla meilės aitvarai,Kai supasi ant kelių tau vaikystė,O tu gera, graži būt privalai,Žinoti viską ir mokėt neklysti. Nušluostyt ašarą, galvelę sušukuot,Pasekti pasaką, suprast, ką medis ošia,Riekelę duonos į rankas įduot,Padėt suvalgyt stebuklingą košę. Tekyla tau nuo rankų aitvarai,Ramybę neša, meilę ir gerumą, – Vaikai užaugs, išauklėti gerai,Širdy pastatę savo meilės rūmą. TU LAUKI DOVANŲ Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos…Kiek džiaugsmo ir vilties, kad bus stebuklas.Toks mielas, geras, tikras, netikėtas,Ir nesvarbu, kad tai – niekučiai kuklūs. Tu lauki dovanų. Kaip gera laukti.Kaip gera nežinoti ir tikėti,Kaip tiki vaikas, kada namus aplankoKalėdų Senis, panašus į tėtį. Tu lauki dovanų ir pats galvoji,Ką mylimai gali padovanoti?Gal šilko, aukso, miros kvepalųIr nepamiršt ištarti gerą žodį? Tuo išsakyti meilę ir širdies artumą,Ir tai, ko niekad nemokėjai pasakyti.Prisegti žvaigždę mintyse prie balto rūmoIr taip įteikti sielos dalelytę. Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos,Kai Dievas savo sūnų dovanojoPasauliui, Žemei, kiekvienam iš mūsų,Kad atpirkti nužengtume į rojų. ***Vabalėlio batų nenumink,Niekad nenulaužki žiogui kojos,Rytą beržą ranka apkabink,Pasidžiauki, kad jūra banguoja. Nusiprauski veidą ryto rasa,Pasivaikščioki basas po žolę,Suspindėk kibirkštim, būk šviesa,Jei pažinti tikrai save nori. Vieną dieną nustebti gali –Suskambės tavo žodžiai lyg eilės,Tu žmonėms pasakyti turi,Kad pasaulį išgelbės tik meilė. Nes iš meilės užgimsta žmogus,Apie meilę lakštingala gieda,Meilę žemei dalina dangusIr su meile išsiskleidžia žiedas. Tad ir tu savo meilę dalink,Lyg dalelę didžiosios pilnatvės.Tau atlyginta bus, atsimink,Būsi jaunas, sulaukęs senatvės. Nors tas laikas, atrodo, negreit,Iki jo dar labai toli eiti,Bet paskirta tau jo tiktai tiek,Kad sukrautum sau sieloje kraitį.
Stasė Vilkienė
TRUPAI APIE MANE Gimiau 1942 metais nuostabiai gražiame Utenos rajono kampelyje. Gal gamtos grožio įkvėpta, o gal savo auklėtojo rašytojo Rapolo Šaltenio paskatinta, bandžiau eiliuoti dar mokyklos suole ir tas pomėgis išliko iki šiol. Esu išleidusi karpinių ir, kaip aš sakau, eiliuotų minčių knygelę „Keliu beeinant“ (2009), tačiau į poetus nepretenduoju. Rašau kai būna liūdna ar labai gera, ar kai tiesiog negaliu nerašyti.Logopedo darbas – tai nuolatinė „kova“ už gražų, taisyklingą mūsų mažylių kalbėjimą, taigi, visą gyvenimą esu susieta su kalbos puoselėjimu…Viltingai žiūriu į ateitį, į tuos tolimus horizontus, kuriuose nebebus mūsų, bet galbūt dar skambės viena seniausių, viena gražiausių ir skambiausių kalbų pasaulyje – mūsų gimtoji lietuvių kalba… Tokia skambi, Tokia graži,Į senąjį sanskritą panaši, Kalba gimtoji, Tartum podukra vaitoja,- Ją puola svetimybių pamotė arši… Jau žodį keliam Ne kaip reikia, — Kaip pakliūna, Jau žodžiais svetimais Pridengiam kalbos kūną, Mums pavardės per ilgos, Rašant — raidžių trūksta…Ar neištiks kalbosLikimas prūsų? Tokia skambi, Tokia graži,Į senąjį sanskritą panaši. Pasaulio universitetuos Jos kalbininkai mokosi visi. Tik mes Įvertinti šio turto neišmokom.Kaip svetimšaliai grojo,Taip mes šokom.Kaip rimbo kirčiaiŽeidžia vulgarizmaiKalbos gimtosiosTrapų organizm Tarsi žmogus kalba:Kai skauda — ji vaitoja,Ji nori būtiGerbiama ir mylima.Kalba juk kaip žmogus:Ją kartais nukryžiuoja,0 be kalbos-Juk ir tauta pražus. Nešu aš žodįKaip laukų gėlelę,Nešu aš žodį –Šviečiančią liepsnelę.Nešu mažyliams,Jiems ir dovanojuTai, ką gavau ašIš tautos senolių… Tai jiemsReikės daug išminties, tvirtumo,Tai jiemsReiks prižiūrėti žodžių krūmą,Kad šalnos nepakąstų,Kad jėgų atrastųIšsaugot mūsų tautai —GimtosKalbosKarūną.2008 10 12 *** Didelės ir švarios sielos švytėjimasSklinda labai toli.Jis įveikia atstumą ir laiką,Keičia likimusIr tampa švyturiu kitiems.Net kai Šviesos Šaltinis užgęsta,Toliau šviečia tie,Kurie buvo tos šviesos palytėti…Tos mažos švieselėsVėl sklinda toli,Vėl keičia likimus,Apšviečia kelius,Sušildo sielas,Suteikia sparnusIr iš mažų daigeliųVėl auginaMilžinus… Kiekvieną rytą aš dėkoju Tau,Kad dar esu,Kad dar matau,Kaip teka saulė, skleidžias žiedas,Kad suvokiu,Nepaisant negandų visų,Jog ligi šiolei žemėjViešpatauja gėris. Kiekvieną dieną aš dėkoju Tau,Kad supa dar maneTiek daug žmonių –Mielų ir artimų.Buvimo žemėj niekad negana,Dėkoju Tau,Kad ligi šiol dar gyvenu. Kiekvieną vakarą dėkoju Tau,Kad Tu vedei maneIr mokei, kaip išlikti Žmogumi,Kad man padėjaiApmąstyt klaidasIr vėl šviesiom mintimNuskaidrint sielą… Kiekvieną naktį aš prašau TavęsAtsiųsti ramų poilsį, ramius sapnus,Kad aš galėčiau,Atsibudus rytą,Toliau vėl eitiTavo nubrėžtu keliu…2010 03 16 *** Sako: yra viena tiesa,Bet aš žinau –Kiek žmonių,Tiek yra ir tiesų…Aš jos ieškau –Surast negaliu,Nes tiesa, jei yra,Žmonės sako: akla.Na, o melo –Kojos per trumpos…Štai kodėl visada,Link tiesos eidami,Mes vis klumpamIr klumpam,Ir klumpam…2010 11 *** Kai kasdiena pabosta,Kai niekas nebemiela,Galbūt atėjo laikasMums atgaivinti sielą…Gal pirmą paukščio giesmęĮleiskime į širdį,Tegul siela nurimusOrkestrą visą girdi…Gal linksmą saulės šypsnįPro debesų paklodesPagaukim ir laikykim,Kol vėl šviesu atrodys…Pavasaris jau šypsos,Žibuoklių akys žiba,Tebūna mūsų dienosVien šviesios ir džiaugsmingos…2011 02 24 *** Mane vis moko ir moko gyventi.Sako – savęs daugiau reikia žiūrėti,Sako – nereikia skubėti pasenti,Sako- nereikia kitų taip gailėti…Reikia lieknėti,Reikia sportuoti,Reikia ką norsMielo sau dovanoti,Reikia dietų laikytis,Kuo dažniau reik kvatoti,Ir, ką siunčia likimas,Viskuo pasinaudoti…O kuo sielą pasotint?Patarėjų aš klausiu,Tik, žinau, net ir norint,Patarimo negausiu…2011 03 *** Kokie mes trapūsIr kokie pažeidžiami.Didingus kuriame planus,Nors nesam amžini.Mes trokštam meilės, laimės ir turtų,Nors neateina jie, pamojus vos pirštu.Mes pykstamės su broliais, su vaikais, tėvais.Skriaudų ligi mirties nesugebam atleist,Tarytum augalai mes be tvirtų šaknų,Tarytum paukščiai, be mus keliančių sparnų…Gal išgerta jau dvasingumo taurė?Gal jau gerumo klodai iškasti?Gal mūs susvetimėjusiam pasaulyPrarado prasmę žodžiai paprasti?Galbūt, kad jaustumės tikrai laimingi,Mes nebežinom, ko norėti, ko ieškot?Mums visą laiką ko nors trūksta, ko nors stinga,O ko — taip ir nespėjam sužinot…2011 04 15 *** Ak, žiedai,Neskubėkit žydėti,Neskubėkite, dienos, trumpėti,Ligi soties mums leiskit,Ligi soties mums leiskitŠiuo žydėjimu atsigėrėti…O jūs, metai,Kaip upėsNeskubėkit taip greitai tekėti,Ligi soties mums leiskit,Ligi soties mums leiskitDžiaugtis, kurti, gyventi, mylėti…2011 05 01 *** Ne taip svarbu, iš kur esi,Ne taip svarbu, kas Tu esi,Jei Tavo atvira širdis,O akys švyti gerumuIr noru Tu degi padėt kitiems,Tada – ne veltui gyveniIr siekius protėvių tęsi,Buvimo prasmę supranti,O nuo Tavęs tamsioj nakty –Šviesu visiems…2011 05 *** Aš tiesiu ranką SĖKMEI –Paimk mano ranką ir veskPer kasdienybės vingius,Per rūpesčius ir darbus,Kad jie mano rankosePavirstų žaidimu,O aš įkūnyčiauVisus savo siekius. Aš tiesiu ranką LAIMEI –Išmokyki jaustis laiminga,Kad žinočiau, ką gero turiu,Ką patyriau,O ne skųsčiaus kasdien likimu. TIKĖJIMUI ranką tiesiu,Nes tikėti turiu,Kuo alsuoju ir kuo gyvenu.Tai lyg kelio šviesa,Net tamsoj man parodanti kelią… MEILEI, DŽIAUGSMUI IR VILČIAIAbi rankas aš tiesiuIr prašau mane vesti keliu,Kuriuo vaikšto tik laimingieji…Prisiminti nenoriu kančių,Noriu turėti vilčių,Kad šioj žemėj dar vyrauja GĖRIS…2011 06 *** Tik Tu žinai,Koks gali būt ruduo gražus,Net ir tada,Kai blaškos vėjas,Lyja merkiantis lietus.Tu pasislėpki tarp delnų,Prigluski prie širdies,Lyg paukštis nepaliaukČiulbėt savos giesmės…2011 09 *** Ar žinai,Koks ruduo gali būti gražus,Ar mateiAuksu žėrinčius klevo lapus,Ar lieteiLyg aksomas švelnutį kaštoną,Ar paglosteiPrinokusio obuolio šoną,Ar sušildeiŽvilgsniu ar darbais Tu kitus,Ar kam ištareiTaip reikalingus žodžius.Ar pasidžiaugei tuo,Ką Tau davė Likimas.Jeigu – taip,Tai, vadinas,Esi Tu laimingas.2011 09 12 *** Jau niekada nebusTokios rudens dienos…Prabėgo ji –Ir niekada nesikartos,Dar neseniaiNeskaičiavau aš metų,Dabar dienų prabėgančių gailiu,Dabar akimirkų greit lekiančių gailiu,Nes laiko prasmęJau kitaip aš suprantu…2011 10 15 *** Tamsūs ir niūrūs rudenio debesysKasdien virkdo žemę,O mes ilgimės saulės,Kai pabosta tamsa.Gamtoje šviesos nesuradę,Mes ieškome jos žmonėseIr laimingi tą šviesą suradę…Nusiprauskim ja veidus ir širdis,Semkim saujom ir dalinkim kitiems.Juk svarbu tą, kurs trokšta, pasotint,O prie liūdinčio – bent prisiliest…2011 11 *** Pasiilgau žalios žolės kvapo,Pasiilgau gimtinės laukų ir miškų,Pasiilgau į tėviškę vedančio tako,Upelio čiurlenimo, paukščių balsų… Taip norėčiau nuskristi, nulėkti,Švelniai tėviškę rankom apglėbti,Parymot prie Tėvelių kapų,Pabučiuot slenkstį buvusių savo namų…2012 06 *** Ir vėlei NemigaLabai labai slapčiaĮ mano kambarįĮsėlino nakčia –Ji žaidė gijomis minčių,Jas audė ir ataudė,Į rytą – retą audinįKažkur kampan įspraudė…Praskleidus miego skraistę,Ji kartais mėgsta žaisti,Nugvelbt po kąsnį miegoJi jau seniai pamėgo…Jos pastatyti rūmaiRyte ištirps kaip dūmai,Bet vėl, žiūrėk, ji tykoAtslinkti naktį kitą…Ne priešas ir ne draugė –Kažkur ji tūno saugiaiIr, žaisdama slėpynių,Vis tikrina kantrybę.Nei ją prisijaukinti,Nei ją kur pradanginti,Belieka paprašytiMane rečiau lankyti…2012 08 18 *** Iš savo vaikystės,Lyg iš gaivios versmėsPasisėmus gerumo,Atlaidumo ir meilės,Išėjau į gyvenimą…Ne kartą klupau,Vėl kilau ir ėjau,Buvau lyg paukštis –Be savo giesmės,Be savo lizdo,Be savo erdvės,Kurioje, kai sunku,Pasislėpti galėčiau…Tą gerumo lašelįLyg šventą ugnelę,Lyg gležną daigelįSaugojau ir auginau,Širdyje brandinau,Kad kitiems išdalinčiau…Bet dažnai nebuvau suprasta,Nes egzistuoja tokia tiesa,Jog siūloma prekė – pigi,Tad, jei nori ir jeigu gali,Nesvarbu, kiek kainuoja, – perki,Gėrio vertę tada supranti…Bet lig šiolei prekiaut neišmokau,Tad likau savimiIr į saulėtą rudenio sodąAtėjau vėl su meile širdy…2012 09 *** Kai aš tariu žodį MAMYTĖMan taip šilta, šviesu,Tartum šviestų
Danutė Valužienė
TRUMPAI APIE MANE Mano eilės – sielos svajoklės daina. O dainuoju apie visus žmogaus jausmus, apie tave. Kalbu su tavimi. Kai tavo nuostabūs jausmai yra tobulo gamtos grožio dalis – tai laimė.Danutė Valužienė – ,,Verdenės“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė, tautodailininkė. KO GĖDIJASI IEVA? Ko gėdijasi ieva savo putlių žiedų,Pasvirus palei šlaitą link baltų debesų?Ko jos lapeliai virpa, kodėl nėra lizdų,Kodėl niekam negaila jos ašarų graudžių? Kažkas toli išėjo, kažkas jos nelankysIr žiedų grietininių paveiksle netapys.Kažkas negražų žodį ievai baltai sakė,Kažkas kaip galėjo piktais liežuviais plakė. Kodėl ji palei šlaitą vis vien krovė žiedus,Nors laukiamas paukštelis nė vienas negieda?Juk kiekvieną naktį pro ten keliauja vėjas…Jis lietų atsinešęs žiedelius aplieja. PO KAŠTONU Laikas vis eidamas brandina mūs jausmus,O su jausmais kartu nueinančius metus.Beliko vien tiktai mėnulio spindesys,Jį vis regi pro namo praviras duris. Sukrovė žiedus kieme kaštonas senas,Jis akyse tavose vienatvę mena.Svirtis girgždanti vis rymo ir vis laukia,Gal sugrįš vaikai per nešienautą lauką? Tu duonos kepalėlį rankšluosty baltamPadėjęs saugoji tam užkrosny šiltam.Gal pasiilgę vaikai duonos tėviškosPer laukelius atbėgs ar keliais atropos?.. Menu, kaip duonos riekę lauždavai perpus.Dalis viena bus tam, kas aplankys namus,O dalį kitą tu palikdavai sudžiūt…Dieve, neduok, gali blogesni laikai būt… Ir dabar tave matau prie namo seno,Prie to paties, kur mūs proseniai gyveno.Iki šiol pavasariais kaštonas žydi,Kiekvieną svečią žvilgsniu baltu palydi. O TU KALBĖK Dega paukštės akyse dangus vakaris,Bangomis nubėga lengvas virpulys.Paveikslas nuostabus – pajūrio žaros –Toli virš horizonto gęstanti ugnis –Paskutinė tolstančios dienos viltis. O tu kalbėk nakties balsu, kalbėk,Vėjo lūpom akis palytėk!Širdį mylinčią širdim apglėbkIr netylėk, ir netylėk! Meilę meilės žodžiais išsakyk,Svajonę trapią sieloje taupyk!Tą jausmą tyrą širdy pasilik,Ir su džiaugsmu likimą pasitik! Bangose tegul neskęsta jūros žvaigždės,Tegul į dugną nyra laivų inkarai.Na tai kas, kad dar viena dienelė baigės…Pakrantę jūra jau nuklojo gintarais…O tu palauk, ir meilė tavoji ateis! MOKYTOJAI Ko atsisveikinti skubi? Palauk!Dar žodžiai visi neišsakyti.Tarpduryje tyliai mus pašauk!..Gal ašarų lietus ims lyti? Kiek sykių rudenį kartu lydėjomĮ tolį skrendant klykiančius paukščius.Ašarėlė gal ne viena riedėjo…Kas žino?Paukščiai skristi kvietė mus? Ir kiek pusnių per žiemą išbraidyta,Kiek dovanota Kalėdų bučinių!Pavasarinių pokštų pramanyta…Suskaičiuot įmanoma?Ar tai svarbu? Atsisveikint neskubėki! Palauk!Ne visad teisūs, kantrūs buvom mes.Vardu kiekvieną tyliai tu pašauk,Dar kartą pavadinki mokiniais! ŠIRDIE MANA Nuo žvaigždės švelnaus prisilietimoUžgeso žvakės mano namuose.Mirksnis liko lig svajos gimimo,Viena sekundė – laimė delnuose. Apkabinau aš vakaro ramybę,Mėnulio šviesą, krentančią vidun,Iškeliauju minties amžinybėnSu žvaigždėmis aukštyn aukštyn dangun. Taurėje raudonas vynas dega,Jame lūžta mėnulio spinduliai,Krūpteli manoji širdis, šnekaIr uždainuoja aukštais vyturiais. Širdie mana, krūtinėje daužaisi.Gal vėl nerimsti stebuklo laukdama?Širdie mana, žinau, šįvakar ateis ji –Didžiulė laimė vien tik tau paskirta. SUGRĮŽTU Lekiu aš per laukus, bėgu per pievas paslapčia,Kada pavasariais pražysta ievos vis nakčia,Kada sužydi danguje žvaigždelės nuostabiai,Jos tartum mėlynos linų akelės. Ar žinai? Nešu aš tau mažytį saulės lašą iš dangaus.Aš aitvarą siunčiu tau laimę nešantį. Pagauk!Su baltomis žuvėdrom, su laivais aš sugrįžtu,Tikiuosi ir viliuos, kad manęs lauki vis dar tu. JEI GYVENIMAS TAU Jei gyvenimas tau – kelionė,Neški išmintį žemės žmonėms!Jei gyvenimas – tik svajonė,Dovanok spalvas pievų gėlėms! Jei gyvenimas tau – daina,Imki smuiką, kurk dainai žodžius,Ir kas dieną dainuoki vis ją,Net jei saulė duš ar lis lietus! Jei gyvenimas tau – dovana,Mokėk ją gražiai panaudoti!Žodžiai: meilė, šlovė, pagarbaBus verti, jei mokėsi aukotis. Jei gyvenimas tau – tai skrydis,Brandink sielą ir kelki vartus!Te skrydy sėkmė tave lydi,Kai norėsi išskleisti sparnus! SKRISKITE, PAUKŠČIAI Kai paukščiai sutūps į mano delną šiltą,Neleisiu šiaurės vėjui plunksnų ištaršyt.Iškėlę sparnus, norėčiau, kad pakiltųAukštyn pro Laumės juostą į baltus debesis. Skriskite, paukščiai, virš saulėtų kalnų,Palietę Laumės juostą giedokite kartu!Giesmę kaip pievą kvepiančių žiedųDovanokit žemei gimsiančių vaikų! Kai paukščiai sugrįš į mano delną šiltąIš dangaus aukštybių pailsint sparnelius.Kaip aš norėčiau, kad jie ir vėl prabiltų,Prakalbintų žemėje bundančius medžius. Skriskite, paukščiai, į žalius miškus,Ten, lizdus susukę, perinkit vaikusIr, išmokę juos nuostabių giesmių,Dovanokit žemei mylinčių žmonių! PAIMK PRAŠAU Paimk, prašau:Vasaros vėlyvos paskutinę rasą,Paskutinį lietų dūžtančio dangaus,Atviruke pieštą angelėlį basąIr mažytį žiedą rudenio brangaus. Tu paimki:Baltą snaigę, kritusią į delną tavo,Ir šešėlį tamsų, slenkantį per sieną,Naktį, kur namo sugrįžti pavėlavo,Ir pavasario bekvapes purienas. Imki, prašau:Mano lūpomis gražiausią tartą žodį,Raukšlėmis bėgančią nuostabą akių,Juoką vaikišką, užpūstą krosny ugnį,Vaiduoklį, gimusį prieblandoj langų. Paimki viską,Kol pasiutęs vėjas širdies neišdraskė,Kol neužnešė dar užmarštim takų,Kol medžio krauju akių dar neaptaškėMedkirtys, girioj mosuojantis kirviu…
Nijolė Vagnorienė
TRUMPAI APIE MANE Gimiau ir augau Klaipėdoje. Dirbu Klaipėdos „Šaltinėlio“ mokykloje-darželyje auklėtoja. Pirmuosius eilėraščius parašiau visai neseniai, kai man reikėjo eilėraščio renginiui ir neradau. Kad galiu išreikšti save kūryboje, visada žinojau, bet darydavau tai kitur. Labiausiai patinka rašyti patiems mažiausiems. Pasaulį bandau pamatyti vaiko akimis. Kai tai darau ir pavyksta, jaučiu pakylėjimą. Žinau, kad vaiko pasaulyje viskas paprasčiau, šviesiau, tikra bei viskas įmanoma. „Šaltinėlis“(Skiriama mokyklai – darželiui „Šaltinėlis“) Kas šilčiausia „Šaltinėly“ –tai vaikučių šypsenėlė.Sugalvojam daug darbųir žaidimų įvairių. Žaidi tu, žaidžiu aš, žaidžia „Šaltinėlis“. Kas gražiausia „Šaltinėly“ –tai vaikučių pasakėlė.Su Snieguole ar ežiuį sapnelį nugrimstu. Seki tu, seku aš, seka „Šaltinėlis“. Kas mieliausia „Šaltinėly“ –tai vaikučių pramogėlė.Linksmi sukamės ratu,švenčiame visi kartu. Šventi tu, švenčiu aš, švenčia „Šaltinėlis“. Pavasario sniegas Kai diena įsibėgėjo,Saulė kaitino be vėjo.Nebemiela ta kaitra,Gal saulutė nesveika. Priglundu prie vyšnios medžio,Saulė manęs jau nemato.Nuo žiedų čia taip šviesu,Kieme karšta, čia vėsu. Bet staiga sujudo šakos,Lengvas vėjas lyg patrako.Suka vis naujus ratus,Šokiui kviečia žiedelius. Visur balta, kur dairais,Gal čia sninga ne žiedais.Tai gudrus pavasarėlisVieną dieną skyrė žiemai. Eisiu pasikviest draugus,Gal sniegelis dar pabus.Pasidžiaugsim šia diena,Pokštą iškrėtė gamta. Draugui Savo draugui „sveikas“ tarsiu,Kartu žaisim ir pokštausim.Liūdną draugą pastebėsiu,Pralinksmėti jam padėsiu.Kai gražiai susidraugausim,Tai rytojaus visi lauksim. Savo draugui ranką duosiu,Šypsenėlę dovanosiu.Gerą žodį sugalvosiuIr kasdieną pakartosiu.Kai gerų darbų priausiu,Tai po truputį ir augsiu.
Vladimiras Sušilovas
TRUMPAI APIE MANE Gimė 1949 m. Telšiuose. Dailininkas (tapytojas). Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dirbo Kražiuose (Kelmės rajonas). Telšiuose dirbo Taikomosios dailės technikumo direktoriumi, Klaipėdoje – Adomo Brako dailės mokykloje.Elėraščius pradėjo rašyti dar mokydamasis Telšių rajono Nevarėnų vidurinėje mokykloje. Angelo sparnai Tenai kur angelas tylosKur išpustytos smiltysTenai pradžių pradžia pradžiosIr visos mūsų viltys Juodieji nebūties sparnaiPridengs bemiegę naktįSules dienas nakties varnaiPrie visko teks priprasti Laukų žaliojoj tylojeSargybinis eglynasDar saugo kaimą bet dejaUž jo tik laukas plynas Gimiau mylėjau gyvenauIr juodą duoną valgiauRaudono molžemio kalnaiDar pėdų dvelksmą saugo Kai saulės gaisras ežereSudegins laumių tiltusDienoms toms buvusioms pradžiaMilžinkapį supilsiu Įstrigo angelo sparnuosGeltonos kelio smiltys…Toli pradžių pradžia pradžiosNeišsipildę viltys… 1997 m. Pagoniškas miškas Šventa ramybėGirios gelmėjTylintys lapaiNeskrenda paukštisGirios gelmėjKvepianti samanomVirpa šviesaTamsžalės žolėsGirios gelmėjSamanų sosteSaulės nuauksintasMirgančiu apdaruAukso ženklaisRingėm vingriomSusisukęs tampriaiTūno sustingęsŠventas žaltysŽalios karūnosSvaigūs keraiPuošia jas skaidrūsRasų karoliaiGirių gelmėj Girių gelmėj Slaptą buveinęAplenkia kietasBėgantis takasDieną ir naktįDieną ir naktįSaugo šią vietąEglės išdidžiosMelsvos ir žalsvosSamanų marškoseŠviečia kankorėžiųDeglais negęstančiaisDieną ir naktįSupamos vėjoVėjo padūkėlioVėjo skrajotojoŽiemą ir vasarąMažai temiegančioSavo sparnaisNešančio permainasAukšty svaiginančiamVėjo gainiojamiGimsta ir grumiasiTamsūs ir šviesūsKalnai ir slėniaiŽvėrys nežinomiPasakų miestuoseŠalti vaiduokliaiSkriejantys debesysO viršum jųBegalinėj aukštybėjTen kur žydrynėBaigiasi tamsumaApsupta begalėsŠvytinčių nuometųSpindi galingojiMotina – SaulėJos auksaplaukiaiKaršti spinduliaiKrinta į žemęĮ žalią jūrąKur gelmėjePalaimingoj ramybėjeVirpa šviesaTamsžalės žolėsSamanų sosteDidis ir kerintisSnaudžia pagoniškoMiško Žaltys1998 m. Ištrauka iš ciklo ,,Laukinė medžioklė” Raiteliai Bekraščiuos toliuose miškingos žemėsSausa žolė druskožemių kuprojIšsivyniojus kilimais margaisPer naktį dengėsi rasos lašais.Mėnulio skydas riedantis lėtaiAplietas karšto gintaro medumPer visą naktį šviečia iš aukštaiIr klausosi, kaip daužosi kanoposIš žemės kūno skeldamos ugnis.Nuo būrio raitelių alsaus lėkimoTolyn laukais vilnija piktas garsas,Žirgai įkaitę drabstosi putas,Kariams prie šonų tilindžiuoja ginklai.Išraudę akys, gręžiančios miglas,Išvyst tamsoj kelionės bando tikslą.Žirgai ir raiteliai į vieną susilieję –Tamsoj medžiojantys naktiniai paukščiai,Slėpiningoje mėnulio šviesojePlasnojantys lengvais sparnais apsiaustųIečių snapais naktinę skrodžia tamsą.Iš paskos jiems – plėšrūnė uodegaMiklus šešėlis greitakojis bėga,Virš žemės raitos ir nardo po griovas,Po medžiais slepiasi, kol retkarčiais išnykstaGilioj dauboj besislepiančiuose krūmuos.Į vakarus šuoliuoja kariaunaNakties skydu grėsmingu prisidengus,Matyt, žvalgai patikrinę jų kelią,Išnaršę priekin daugel mylių kraštąNematė nieko, kas pavojų keltų.Be gailesčio vis ragina žirgus,Skaudžiai aštriais pentinais remia šonus,Jie lekia tolin, link melsvų kalvųMigloje tūnančių už horizonto,Kur laukia armija – jų pagrindinės jėgos.Ten švyti slėnyje maži laužai,Kvepią prie jų gaminamu maistu;Tiesiog ant žemės ilsisi kariai,Prunkščia žirgai, nemiega tik sargybaIr aukštoje smailiaviršūnėje vadaiRatu susėdę, degančiais veidais,Jau regi būsimų dienų mūšiusIr jau dalina trokštamąjį grobį.Nireingai scuba jot pirmyn būrys,Kad net apsunkusios nuo vakaro rasosArklių kanopų išsigandę dulkėsĮ šonus šoka dingdamos žolėj.Ereliai skydais apvalių akiųAukso kraštais pro siaurą vyzdžių plyšįTupėdami aukštai retuose medžiuoseBudriai juos seka visą ilgą keliąNujausdami turtingą būsiant puotą… 2004 m. Kelionių akimirkos. Auksas Tokį sunkų dūlantį auksąMano akys matė seniaiŽemės kūną tartum paveiksląIšdabino puikūs meistraiLyg šventųjų ikonostaseKryžiai gėlės ir kaspinaiIš šalių tartum gerosios dvasiosMiestų bokštų liekni smaigaliaiO keliais lyg KonkistadoraiPrisidengę plieno šarvaisLekia urzgia dūmuos motoraiMiestų pusėn plėšrūs būriaisJie išveš tylų dūlantį auksąIš Rzecpospolitos laukųLiks ražienų galvos pašiauštosPilnos saulės karštų spinduliųAuksas grįš į senas ikonasDuona vės ant raštuotų stalųO šventyklos prieblandoj žmonesLaimins Kristus iš debesų Laukimas Vien laukimasTiktai laukimasKaip žolėPo pernykščiu snieguVerkia vaikasJo toks likimasPilnas ilgesioSkausmo kančiųJam nerūpiPrabėgusios dienosNei pasaulisTūnąs toliJis nežinoKad visad bus vienasDaugiabalsės miniosApsuptyMiestų tankmėjePo vakarykščiųIšgertuvių šauniųIr dainųJam likimasIr vėl rodys nykščiuDar paliktGyvąTeismui dienųToks gyvenimoPatiestas keliasSuvyniotasĮ rietimusVerkia aikštėjeMažas vaikelisNesurandantis žemėjNamų2006 m. Ištrauka iš poemos ,,Atilos raiteliai’’ Prisiminimai Kaip tu toli, šiaurine žeme,Žalieji kloniai, vėsios upės,Miškų drėgnųjų tankumynaiIr drėgnos lygumos derlingosMargais rietimais išsibarstę.Dabar mus skiria daug žiemųIr vasarų karštų kaip gaisras,Prabėgusių svečiuos kraštuosMelsvojoj dygiažolėj stepėj,Išplitusioje tolių toliuosKiek tik akiratis apglėbia,Nuo tų dienų, kai vieną kartąKraštan užklydusių prekeiviųKalbų svaigiųjų suviliotiIšvykom pamatyt pasaulį.Savų gentainių prie namųSkausmingų žvilgsnių lydimiIštirpome aušros rūke.Kaip išskrendantys tolin paukščiai,Pavasarį ir rudenį kasmetPaliekantys gimtinės kraštą,Paėmę ilgesio gėlas,Bekraštį liūdesį laukų,Veidų vaizdus, kalbos gimtosSkambius dainuojančius žodžius,Ramių kaip tolumos miškųDainų melodijas, širdyMus lydinčias visuos keliuosNuo pat to žemės lopinėlioSu nuotykių paslaptimis,Naujais kraštais, naujais veidaisNežinomoje ateityŽadamais turtais ir šloveTaip greitai užkariavo širdį.Kaip pasakojo mums prekeiviaiIr jų sargybiniai randuoti,Tarnaujantys apsaugojePrie gintarinio karavano,Kad ilgame kely plėšikai,Kurių visuos kraštuos netrūksta,Keleivių turto neatimtųIr jų pačių nenužudytų.Kai tamsoje vakarieniaujantSaldus midus sušildęs kraująKalboms atrišo liežuvius,Drauge su jais keliauti kvietė,Kraštų daug svetimų išvysti,Tenykščio vyno paragauti.– Eime kartu, pasaulis laukia,Šlovė ir turtai jums po kojom,Žinokite, visiems karaliamsVisais laikais reikės kareivių.Dievai jei saugos – išgyvensite,Šlovė ir turtas tuokart jūsų,O jeigu jau garbingai žūsite,Tai po mirties pelnysit šlovę,Vadinasi, Dievų taip bus jums lemta.Mes klausėm atidžiai visi,O kitą dieną jau ryteSvečių naman šaukta tarybaMažajam susirinkimePo gan ilgų, karštų derybųKelionei davė sutikimą.Kai jį palaimino Dievai,Priėmę deramas aukasIš mūsų genties Krivio rankų,Mes, septyni vienmečiai vyrai,Seniai brandos išlaikę kvotą,Tuoj ėmėm ruoštis išvykimui.Nedelsdami, jau po dienos,Anksti, vos po antrų gaidžių,Dar saulės veido neišvydę,Žirgams užkrovę skurdžią naštą,O liūdesį – saviems gentainiams,Drauge su gintaro pirkliaisIšjojome nežinomybėn… 2006 m. Mano kaimas Mano kaimas užaugo žoleIr į jį vėl sugrįžo giria,Ir į jį vėl sugrįžo giria.Senatis tik žolėms pasiguos,Daugiavardė tyli praeitisSu lietum vėlei žemėn sugrįš,Miškuose pasiklydę keliaiJau po samanom slypi giliai,Medžiai vietoj sodybų aukštiDega rudenio gaisro ugny,Klauso, kaip gūdžioje tamsojeŠaukia vienišą vilką giria,Vietoj pievų – krūmynų pulkai,Verkia senkapiuos vėlės liūdnai,Atmintis, kol dar gyvas, – greta,Kai išeisiu, – ją saugos giria. 2005 m.
Rita Staršelskienė
TRUMPAI APIE SAVE Gimiau Joniškio mieste, augau Gataučių kaime. Ten nuvykusi ir dabar sutinku žmones, su kuriais dirbo ir bendravo mano tėvai. Labai respektyviai žvelgiu į tuos susitikimus, emocinius santykius, užmegztus prieš daug metų, ir pastebiu nemažai gražių dalykų, pripildančių širdis džiaugsmingų minčių, sentimentų, kurie dar labiau sustiprina bendrumo, prieraišumo jausmą, iš kurio gimsta meilė Tėviškei ir Tėvynei.Nuo 1976 metų gyvenu Klaipėdoje. Nuo 2007 metų dirbu Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje socialine pedagoge. Dalyvauju Žemaitijos rašytojų bendrijos veikloje, esu Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio“ draugijos narė.Suprantu, mano indėlis yra simbolinis, palyginus su K. Donelaičiu, kitais didžiais menininkais, bet pagal Dievo mastelį – vandens stiklinė ištroškusiam įvardijama dideliu darbu. Atsiliepime apie mano kūrybą profesorius A. Drukteinis rašė: „Rinkinys „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“ įdomus savo įvairove. Natūraliu jausmu dvelkiančias eiles padaro paprastos šnekamosios intonacijos, netgi buitinės kalbos elementai, kai kada skirti perteikti filosofinei minčiai (eil. „Vairuoji“). Tokia, sakytume, poetinė disproporcija ir sudaro leidinio savitumą [……] Skaitytojas čia ras visko. Galbūt to autorė ir siekė – visokio skaitytojo“.2013 metų rugpjūčio 20 dieną ketvirta poezijos knyga „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“ buvo pristatyta Klaipėdos tautinių kultūrų centre. Knygos pristatyme dalyvavo lietuvių kalbos mokytojas ekspertas B. Kondratas iš Vilniaus, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius A. Drukteinis. Knygos remėjas Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto profesorius A. Razbadauskas pasidžiaugė, kad studentai gali naudoti poezijos terapijai tokio pobūdžio knygą.2015 metų vasario 23 d. poezijos rinktinė ,,…kai susitinkame“ pristatyta Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje.Visi esame kelyje, kartais turime galimybę susitikti, tarsi iš naujo susitikus pažvelgti naujai į save ir į kitus. IŠLEISTOS KNYGOS 1. „Laiškas giminingai sielai“. Jaunimo krizių prevencija. (2004, Klaipėdos universiteto leidykla). Knygoje spausdinami eilėraščiai .2. ,,Pas tave sugrįžtu“. Eilėraščių rinkinys. (2007, Klaipėdos universiteto leidykla).3. ,,Pas tave sugrįžtu“. Eilėraščių rinkinys. (2008, Klaipėdos universiteto leidykla).Knyga išleista pakartotinai, papildyta naujomis eilėmis skyriuje „Siekiant geriausio“.4 ,,Žemaitijos rašytojų bendrija Lietuvos tūkstantmečiui“. Almanachas. (2009, Leidybos grupė,, Druka“). Rita Bijeikytė Staršelskienė – knygos bendraautorė.5. ,,Kaip užauginti medį?“. (2010, Leidybos grupė ,,Druka“). R. Bijeikytė Staršelskienė – leidinio sudarytoja, autorė. Leidinyje pateikti NVO Klaipėdos krizių įveikimo centro savanorių R. Vasiljevos, V. Žirnovos straipsniai, R. Bijeikytės Staršelskienės eilėraščiai, inscenizacijos ,,Kas yra Kelias?“ ir ,,Akmens prakalbinimas“. (Inscenizacijos pristatytos Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje AIDS dienos minėjimo metu).6. ,,Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“. Eilėraščių rinkinys. (2013, Klaipėdos universiteto leidykla).7. ,,…kai susitinkame“. Eilėraščių rinktinė. (2014, Klaipėdos universiteto leidykla). PUBLIKACIJOS LEIDINIUOSE, KNYGOSE 1. Pirmas eilėraštis ,,Motinai“ publikuotas Joniškio rajono laikraštyje ,,Tarybinis balsas“ 1970 (dar paauglystės) metais .2. Rašinys ,,Apie tėvynę, draugystę ir save’’ premijuotas visasąjunginiame rašinių konkurse.3. 2013 metais spalio 5 dieną leidinys ,,Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“ buvo pristatytas Mokytojų namuose Vilniuje ,,Spindulio“ literatų draugijos renginyje.4. Publikuoti eilėraščiai almanache ,,Užkūrė aukurą Čiurlionis“. (Vilnius, 2013, firma ,,Jusida“).5. 2012 metais liepos mėnesį konkurso „Mano Šiaulių istorija“ dalyvė .Tarp geriausių eilėraščių atrinkti eilėraščiai „Viešnia Saulės mieste“ ir „Vaikystės plentas“.6. 2013 metais lapkričio 16 dieną projekto ,,Ilgesys ta meilė“ Šiauliuose dalyvė.7. 2013 metais gruodžio 10 dieną dalyvauta preventyviame tarpkultūriniame edukaciniame projekte ,,Meilė – žibintas nemeilėje“ Vilniuje, profesoriaus Stasio Vainiūno namuose.8. 2012 metais skaitytas pranešimas tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje ,,Žalingi įpročiai tarp būsimųjų darbininkų“ Klaipėdoje. Pranešimas išspausdintas leidinyje, skirtame Vydūnui. (2012, Klaipėdos universiteto leidykla).9. 2013 metais eilėraščiai išspausdinti leidinyje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. (2013, Klaipėdos universiteto leidykla).10. 2014 metais birželio mėnesį eilėraštis „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“ tapo laureatu konkurse ,,Mano gimtinė“ Joniškyje.11. Apie knygos „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“ pristatymą rašyta tinklalapyje http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/106028. VISUOMENINĖ VEIKLA Nuo 2002 metų vasario 14 dienos savanoriškumo pagrindais dirbu NVO Klaipėdos krizių įveikimo centre. Dalyvauju akcijose „Vilties bėgimas“, ,,Maisto bankas“, konsultuoju žmones, esančius visuomenės užribyje. Išlikimas (M. K. Čiurlionio šviesiam atminimui) Driokstelėjo medis,Kai kirto žaibasDidžiajėgėje audroje.Nardo valtys ― plunksnelės,O tarp putų ―Sūrių ašarėlių ―Prasiskina keliąM K ČŽenklai.Laiveliai nardoPer laiko vandenisLaisvai. Viešnia Nubėgo, nuskriejo, nutoloVasara kaip viena diena. Pabėrė, surinko, sunešėĮ saują šermukšnius ruduo. Supustė, sukrovė, surentėIr išplėšė šiaurys metų pusnynus. Sugrįžo, sučiulbo, sukiloIr atmazgojo pavasarėliskrantų atžalynus. Ir kam gi, kodėl gi, dėl ko giDiena vakarėja delne?Širdie, neskubink rytojaus,Leisk pabūti dar Saulės mieste. Kai žodis gimsta Kartais žodis prasikalaKaip gyvybė iš lukšto,Kaip rugio daigas iš žemės.Širdis atjaunėja,Kai žodis toks gyvas ją paliečia.O žmogui Dangus –Atpirkėjas,Teisėjas.Į sielą pavasariai veržiasIr glūdi gerumoLobynai…Žmogus tarp žmonių darGyvendamas sako –Aš ilsiuosi, ilsiuosi, ilsiuosiTAVY.O po kojomisUpės skardena:Nesirūpink rytojum, širdie… Grįžtant BuvauVasarosKelyje,BetStipriauUž vasarosGrožįRadauAkimirkasSau:DovanotaŠirdiesKnygaPanardinoIlgamTarp eilėraščioKlosčių,Kad suprasčiauSavo būtiesKardiogramą. Prie Olando kepurės Eolinis smėlis,Jūros perplautasIr laiko.Prieš trisdešimt tūkstančių metųČia ganės mamutai,Belikę jų kaulai.Olando kepurė –Moreninis skardis,Viršuje medžiai –Orientyras žvejams sugrįžtiIr mums.Prie krantoTrapi žolelė jūrinė miltė –Pirmoji bangas pasitinka,Agurkais kvepia lyg stinta,Galynėjasi su audra, neatlaiko,Bet …. mezgasi ir vis ropščiasi…Pirmoji bučiuoja jūros bangas,O vėjo šukos – žolelėIškedena vėją viršBaltųjų kopų. Paminklai Metai lyg akmenysApsamanojęŠvyti mėnesienojMėnesiai jų.O kartais metaiLyg akmenys po kaklu. Metai – langaiĮ pasaulįTarp tiekosPasauliųĮ saulę.Donelaičio metai,Lelijom pražydę,Šventųjų raštuos metai….. Metai planuojami,Plaunami,Nenuplaunami,Glostomi vėjų,Draskomi audrų.Gimimo metai,Audrų, polėkių,Mirties metaiEina, nueina irTampa akmenimis,Švytinčiais mėnesienoj. Pėdos Pėdos,BėdosDidelės irMažos,Gilios,NežymiosAšarom žiba,Lelijom languos.O kartais pėdos suktosLyg lapėsSlepiasi rogėse,Tarpuvartėse prišąla,Net pataluos.Ieškotojo pėdosTyko ir stebiBrangesnio už deimantąIeško – sielos.Pėdos ateina,Pėdos išnykstaLyg dūmai virš miestoir praeities. Vairuoji Lietus ir vėjas,Bet vairuoji,Per šlapdribą,Per pūgą,Per kliūtis …Viltis į ateitį meti,Mintis į lūpasIr savo vėžėmisVažiuoji.Dėkoji irVažiuoji,Įgauna naująPrasmę gyvenimasŽvarbus.Kai su TavimMalonėjeVairuoji,NebaisūsVėjai,Šlapdriba,Lietus. Vietoj aukso Neturiu aukso, miros, smilkalų,Bet savo Meilę Tau aukojuIr mūsų džiaugsmui nėra ribų,Lyg pumpurai pavasarySkleidžias dėkingumo eilės. Tas žodis – pumpuras ar žvaigždė,Aukštai, šalia, bet švyti.Gyvenimas lyg celėj, bet jauti,Kas neapčiuopiama įgauna rimtį. Įgauna pagreitį diena irKiekviena akimirka pradžiugina.Nors aukso neturiu, nei miros, smilkalų,Bet savo širdį Tau aukoju. Prisikėlimas Tiek žemėj nelaimingų, Viešpatie!Kodėl?Kaip Jobas klausėViešpaties,,,Kodėl iš įsčiųDar išėjęs nepražuvau?’’Vėl klausiu.Kentėjimuose drąsą atrandu irEsmę.Su Dievu tariuosiDieną, naktį.Šešėliuose įžiūriu šviesą –Sugrįžta rytas.Skleidžias pirmas žiedasSuvargusioj širdy.PRISIKĖLIMAS. Tos nakties Geriu gaivumąTos naktiesIki rudens vėlyvo.Mėnulis,Apglėbęs pagalvę,Šviesus,Dosniai beria sidabrąAnt smilkinių. Klausytis ir tylėt Ateik į seną miesto prieplauką,Ten dar gali ateit.Tarsi į šventą kiemąIr išlydėt laivus.O jiems išplaukus,Putotos bangos ilgai plakas į krantus,Palieka perlų brydę –Lyg žodį, šnokščiantį į būtį,Krantinėje sudužusįMinčių purslais.Keliauti tenka daug.Ligšiol dar mokinuosKlausytis ir tylėt. Laimė Tai šansas kiekvieną dieną,Nebūtinai gyvenimo saulėlydyar priešaušry.Vartai atverti į rūmus Išminties –Mokaisi gyventi, kitą jauti kaip save,Dėkoji už šansą.Nuoskaudas pamiršęs,Džiaugsmus ir darbus dalini,Dangaus akis regi:Atrandi neieškodamas,Ir atidavęs,Lieki amžinai turtingas. Su gimimo diena, mokytoja! Mokytoja,Neši medų į korį –Bitelė.Ir taip kas rytą,Kas dieną.Kartais tavo krūtinę sutvilgo,Koks tėvynainis paklydęsTarp namo apšiurusių sienų.Tavo
Aldona Stankovičienė
TRUMPAI APIE MANE Pirmoji pasaka „Kleopatros svajonė“ (kur, manyčiau, jau šnektelėjau savo balsu) buvo parašyta iš didelio rūpesčio ir poreikio nemoralizuojant kalbėti apie gyvenimą jauniems žmonėms (auklėtiniams), nusiteikusiems žingsniuoti per gyvenimą optimistiškai, svajingai, maksimalistiškai. Reikėjo paskyti jiems, kad gyvenimas apskritai yra prasmingas, nebūtina kalnus versti ir skinti žvaigždes. Paskui buvo kita pasaka ir dar kita… Pajutau malonumą pasakyti netiesiogiai tai, kas man širdį daužo, skaudina, parašau ir lyg išsivaduoju iš to širdies ir galvos skausmo ar graudumo. Medžių mados (parsisiųsti) Išpurvintas sniegas (parsisiųsti)
Nijolė Venckūnienė
TRUMPAI APIE SAVE Esu Nijolė Venckūnienė. Gimiau, augau, mokiausi ir gyvenu Klaipėdoje. Dirbu Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Klevelis“ auklėtoja. Nerašiau nei būdama paauglė, nei tuomet, kai gyvenimą regėjau pro meilės akinius. Jau brandžiame amžiuje pajuokaudama sakydavau: „Kai sulauksiu penkiasdešimties, gal ir aš kaip ta Žemaitė pradėsiu rašyti.“ Pasirodo, ne tik mintys, bet ir juokai būna materialūs… Jaukus laukimo laikas Jaukus laukimo laikas –Kažkas lyg sėdi ant peties.Ramybe ir viltim kaip vaikasTu apsuptas jauties.Kasdien Kalėdų muzikaPrekybos centruoseJi džiaugsmui širdį budinaKalėda kelyje.Dabar visi tik laukiamStebuklo, dovanųTo vaikiško saugumo, balto sniegoAnt namo kaminų.Jei kilsi, baltas angele,Nuo manojo peties,Netrink sparnų šnarėjimoIš mano atminties. Vilnonis angelas Iš šviesos vilnoniais siūlaisŠiąnakt angelą mezgiau.Seną giesmę iš vaikystėsŠvelniasparniui niūniavau.Prisiglaudus prie lengvumoApkabinsiu per pečius,Ašara spindės jautrumo,Kai išgirsiu varpelius.Nuaidės per miestus, kaimusDindiliuojanti giesmė…Skleis ramybę ir palaimą.Kvies Kalėdinė žvaigždė.Tegu šviečia ne tik naktį,Tegu aidi paryčiais,Te kvepės vilnoniais siūlaisIr vienatvės vakarais. Kalėdų seneliui Mielas Kalėdų seneli,Tokį didelį maišą nešei,Su vaikais vis sukaisi rately,Aš matau, tu labai pavargai. Danguje jau užsnūdo saulytėIr vaikučiai jau leipsta miegu.Tau paklojau aš savo lovytę –Gal miegokime šiąnakt abu? Ilgą pasaką tau aš paseksiuIr nuprausiu veidelį, rankas,Tėčio naują pižamą atnešiu,Sudainuosiu penkias lopšines. Prie lovelės tau guli šlepetės,Po pagalve – siurprizas pelės.Ir mamytė apkamšiusi noriMudviem miego ramaus palinkėt. Kiškio dūda Sėdi kiškis ant kelmelio,Žiūri išsigandęs.Pametė žvairys dūdelę,Žvalgos į padanges. Paukščiai – krašto čiulbuonėliai –Gal dūdelę radoIr žiemoti susiruošęJą po plunksnom slepia? Suklegėjo žąsų pulkas:Skrisk ir tu į pietus!Juokės kiškis, lūpa plyšo –Ten nebus man vietos. Kiškio violončelė Nusibodo kiškiui dūda,Pirks jis violončelę.Skeltalūpis linksmo būdoGros ne suktinėlį. Vai, kad griešiu apsižergęsNaują instrumentą.Sugūžės giružėn mergos:Reikia dirigentės? Man nereikia dirigentų,Aš gi visagalis.Gal šiltų aplodismentų?Girios aš karalius! Ir, kad braukė per stygas…Man nereikia stryko!Letena galiu natasGrot bet kokio dydžio. Trūko stygos, kas surinks?Kiškis išsigandęsSkuodžia, virpina ausis,Pasislėpt padangėn. Kiškio akordeonas Pūtė kiškis savo dūdąKol praplyšo vargšo lūpa.Išsiklaipė ir dantukai,Meta dūdą jis meškutei. Nuliuoksės pas vilką Joną,Nusipirks akordeoną.Kad užplėštų polką greitą,Nei dantų, nei lūpos reikia. Skuba kiškis pas Jonuką,Susitinka jis laputę.Auksaplauke, lėk pas pilkį,Pamatuosi dumplių ilgį. Tai matavo, dumples tempėStebuklingo instrumento.Šarkos čirškė, varnos karkė:Tai ne muzika, o varge! Šarkos karoliai Pasipuošusi karoliaisŠarka nerimaujaPasislėpti kur po eglėm.Šaltis atkeliauja. Rudenėlis žiemą kviečia,Uodegą jai šaldo.Rūstūs vėjai snapą liečia,Musių nebegaudo. Lįski čia – po žaliaskarėm,Bet… kažkas užkliuvo.Brrr – karolių siūlas trūko.Rieda karoliukai… Ei, vaikai, greičiau į kiemąKaroliukų rinkti!Tai kruša pradėjo žiemąMums visiems dalinti. Pilis iš lapų Pastačiau iš lapų pilį,Bet pakilo vėjas.Subyrėjo statinys.Vėjas – niekadėjas. Pasakyk prašau, šiaury,Kur gyvens boružės,Kur sraigutė su vaikaisSlėpsis susigūžus? Ilgakojui vorui kurReiks nuo šalčio bėgti?Nurimai, tikrai galiuNaują namą grėbti? Musė Ąžuoliukas tyrinėjaMusės sparną platų.Klausimus užrašinėja,Juos pateiks ant lapo. Pasakyk, prašau, musele,Saulės nėr, o blizga.Kaip, kodėl nepavargstiTu per dieną zyzti? Ir kodėl abu vienodaisSiūlais išraizgyti?Kojų šitokia daugybė,Kiek gi jų, sakyki? Nebezyzk ir netrukdykKlausimus rašytis.Pavargau, miela musyt,Eisiu palakstyti. Rudenėlio dūda Nusipirko rudenėlisDūdą sau pas vėją.Ir kad pūtė, siautė, grojo,Net žandai tratėjo. Nesulaikę medžiai juokoRaudo, mėlo, gelto.Girdis muzika kažkokia –Nebereikia paltų! Nusimetę šiltą rūbą,Jie ilgai tylėjo…Kai nutilo vėjo dūdos,Natos subyrėjo. Jų vaikai atėję rinktiDžiaugėsi, klegėjo:Man oranžinės patinka!Tau rudų reikėjo? Varnos dienos Vaikšto varnos po lapus –Gal statyt namelį?Jau grūmoja joms šiaurys,Kojas naktį gelia. Čirškia šarkos nuo šakos:Turit juk lizdelį,Ten aukštybėse aukštaiAnt klevelio žalio. Nežinai, šarkele, tenŽvarbos karaliauja,Balsą drasko aušroje,Snarglį šnypščiam saujon. Užjaučiu, skubu padėt,Kokį lapą nešti.Kur šapelį švelnų šįLiepsite numesti? Dirba paukščiai, man smaguPažiūrėk, vaikeli.Varna turi tiek draugų:Pluša kas tik gali. Medžiai parke Stovi medžiai nusiminęBe kepurių, marškinių.Nebešoka čia suktinioParko vėjas su lapu. Ašarėlės nuo šakeliųSlysta, rieda. Nejauku.Nesijuoki, tu, varneleSkrisk pakviesti čia vaikų. Sukarksėk, kad šičia pilka,Be kepurių jų ryškių.Noris kaukti mums kaip vilkuiNuo vienatvės valandų. Bobos parke Tai naujiena! Mūsų parkeBobos susirinko.Prieš saulutę susisėdo,Šildos, molį minko. Rudenėli, meski paltąPilką, šiltą, platų.Vasarėlės neišleisim,Kol šiaurys nemato. Tau nereikia šilto švarko.Lūpas padažysim,Tik raudonų klevo lapųTuoj nusiraškysim. Vilk marškutę vasarinęIr skubėk į pliažą!Ale keistos šitos bobos –Kokius niekus žada! Susirūpino ruduo:Ką reikės daryti?Kaip iš parko reiks šitasBobas išvaryti? Pasikvies jis draugą vorą,Siūlų priraizgyti.Kaip muses visas sugaudys,Bus joms neklausyti. Nukritęs obuoliukas Krito obuoliukasNuo šakos aukštai.Prasiskėlė kaktą,Tai nelaimė, ai! Paėmiau į glėbį,Jį supau, guodžiau,Medį tą begėdįAš subart bandžiau. Šypsos raudonskruostis,Jis neverkia, tikSultis savo šluostos:Eikite surinkt. Ten broliukų šimtasMiega žolėje.Suskaičiuok, kelintasBūsiu sterblėje.
Rėda Rimkevičienė
TRUMPAI APIE MANE Geriausiai mane pristatyti gali mano eilėraščiai ir novelės, nebent pridurčiau, kad esu tokia pusiau gėlavandenė žuvis, įkliuvusi gyvenimo tinkluose tarp Biržų, Vilniaus ir Klaipėdos. ŽODŽIŲ MALKINĖ Žodžių malkinėPavasarį ištuštėja.Žiemos nagaiČia landžiojo,Kai tvarkingos žodžių rietuvėsRamstė stogo sijas.Kvepėjo prisiminimų,Liūdesio, išminties sakais.Kai čia kažkur slapstėsiCigarečių pakelisIr džiūvoAnt medinės kėdės atlošoVaikystės išnara,O prie langelio kažkas murkėKlastingai primerkęs akis. Tuomet klebeno skląstįNesibaigiantys vėjų verkšlenimai,Kosčiojo speigas,Grėsmingom varveklių iltimGraužė kasnaktPo žodį ir metėĮ nepasotinamas židinių gerkles, Krosnių nasrus,Prarijo tamsa ir šaltis,Pasiglemžė virdulių dūzgimasŽodžius- senus, nelabai besuprantamus,Ir tuos- ne pačius meiliausius,Ir kitus- šventesnius,Kuriais žiema papudruodavo nosį-Jie visi iki pavasario baigės,Dingo jų spontaniškas čiauškesys. Ir dabar pravirosŽodžių malkinės durysIšduoda,Kad viena tylaČia per daug. POŽEMIŲ SKLIAUTAI Erdvūs požemių skliautai-Išmintingų sapnų labirintas-Kvepia dulkėm, vorais ir nerimu.Suplėšyti tamsos skudurai pasieniais nukarę. Kairė ranka laiko žibintą,Dešinė- dengias sparnu lyg skydu,Juodos blizgančios plunksnosSlepia nuo galvos iki kojų. Mirksi atsargi ugnelė,Sprunka iš kelio gyvi šešėliai,Požemių gaivalai nuplasnoja šalin.Tik urvo nišoje Didelėm, apvaliom akim lyg pelėdos,Nespėjusios niekur nuskristi,Nustebusi spoksoIšsigandus mirtis.
Onutė Pučinskienė
TRUMPAI APIE MANE Esu Onutė Pučinskienė. Dirbu meninio ugdymo mokytoja „Pagranduko“ lopšelyje-darželyje. Patinka kurti, eiliuoti… Kuriu eilėraščius ir daineles vaikams… ir ne tik jiems… Mano kūrybos daineles, kurios yra leidinukuose „Dainelių kraitelė“, „ Žaidimų kraitelė“ „Augu ir dainuoju“, „Dainuoja pajūrio vaikai“, dainuoja daug Lietuvos vaikų. Gimiau prieš 57 metus. Užaugau Dzūkijos pušynuose kartu su baravykais, ūmėdaitėm, raudonikiais ir voveraitėm…Vaikystė prabėgo Kabelių kaime, Varėnos rajone bemėlyniaujant, bebrukniaujant, bespanguoliaujant, besiklausant volungių, gegučių ir strazdų, beganant kaimo karves, kartu su močiute ir broliais, bečiobreliaujant, bepuplaiškiaujant po pievas, begiedant Kabelių bažnytėlėje gegužinėse ar birželinėse pamaldose. Išaugus vaikystės suknelę, muzikos mokiausi sostinėje, po to – uostamiestyje. Dabar, po darbų, mano kelio galas dažniausiai baigiasi Dituvoje, kur grožiuosi savo sodintomis gėlėmis, skanauju braškių, aviečių, obuolių… O savo rankoms leidžiu sodinti, ravėti, laistyti, purenti… glostyti manęs sulaukusią baltą katę.Galvoju: kiek daug gražumų aplinkui, kokia tobulybė gamtoje, pastebėkim tai, PASIDŽIAUKIM, MYLĖKIM… AR BUVAI TEN Atsisėskim kopų smėlyPrie smilgelės vienišos.Apkabinkim jūros mėlį,Paklausykim jos dainos. Pažiūrėkim, kaip išplaukiaLiūdesio pilni laivai.Kaip žuvėdros gailiai šaukia,Raižo dangų jų sparnai. Ir žalia banga nuplauna,Ką norėjai pasakyt,Oi norėčiau sužinoti –Nesuspėjau paskaityt…. Pasislėpkim nuo pasaulioČia už smilgos vienišos.Leidžias debesyje saulė –Čia mūs niekas neieškos. Iš delnų išbyra smėlis,Tyli pušys pajūry.Pėdas mūs užpustė vėjas –Gal buvai ten, gal esi… ATIDARIAU VARTUS Atidariau vartus žydėjimui sodų,Svaiginančiam žiedlapių lietui, Jų šokiui mano delnuose ir mano laukime –Žinojime, kad Tu esi…Atidariau –Paukštelio giesmei, pasiklydusiai žieduos,Spalvotai jos melodijai,Kuri nusėdo mano sieloj laukiant…Atidariau vartus –Įleidau tulpių raudonumą,Neužmirštuolės ir dangaus stebuklą,Tikėjimą sapnais ir dar nepasakytais Tavo žodžiais…Atidariau vartus pavasariui,Dūzgimui bitės, pumpuro gležnumuiIr sidabrinei ryto rasai,Sužibusiai žolėj ir mano kasose…Atidariau, Kad Tu įeitum…Lietum ar vėju,Šlamėjimu beržų,Rūku, pasklidusiu virš mano sodo,Ar krintančia žvaigžde….(Kad tik suspėčiau sugalvoti norą…) BALTUMAS Baltas baltas žydėjimas,Baltas lyg gulbės giesmė,Šypsenas baltas dalinaIš baltų lūpų versmės. Baltas baltas žinojimasPaukščio, kad reikia giedot,Baltai baltai apsirengsiu,Kai ranką norėsi paduot. Oi tai baltumas pavasario,Krentančio vyšnių žiedais.Oi tas pavasaris lauktas –Atėjo… ir greitai praeis. Takeliais baltais aš nueisiu,Žiedų baltumu apsnigta.Ramunių baltų prisiskinsiu,Į svečius pasikviesiu tave. MANO ANGELAS Aš jaučiu savo Angelo žvilgsnį,Tamsią naktį, kai nekrenta žvaigždės.Kai mėnulis sidabro nebarsto,O medžiai juodi lyg vaiduokliai. Aš jaučiu savo Angelo ranką,Kai einu takeliu žydint sodams,Kai skinu šilo uogą raudonąAr semiu atsigert iš šaltinio… Aš turiu savo Angelą sargąNuo pat brėkštančio ryto ankstyvo,Per vidurdienio kaitrą, per lietų,Vakare – į sapnus jis ateina… Mano Angelas žvelgia pro langąIr palaimina mano buvimą,Mano darbus ir duoną kasdienę,Tikėjimą gėriu ir tylų laukimą…. Aš turiu savo Angelą baltą, Jis į širdį man žiedus pasėja.Atrakina man sielą:Kad žemę mylėčiau,Kad paukštį išgirsčiau,Kad maldai sudėčiau rankas. Nematau savo Angelo balto,Bet žinau, jis čia pat, jis šalia…Jam skiriu vakarinę maldelę, Ją vaikystėj išmokė mama.