1Logo pskc

                  Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt

Danutė Valužienė

TRUMPAI APIE MANE

Mano eilės – sielos svajoklės daina. O dainuoju apie visus žmogaus jausmus, apie tave. Kalbu su tavimi. Kai tavo nuostabūs jausmai yra tobulo gamtos grožio dalis – tai laimė.
Danutė Valužienė – ,,Verdenės“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė, tautodailininkė.

KO GĖDIJASI IEVA?     
    
Ko gėdijasi ieva savo putlių žiedų,
Pasvirus palei šlaitą link baltų debesų?
Ko jos lapeliai virpa, kodėl nėra lizdų,
Kodėl niekam negaila jos ašarų graudžių?

Kažkas toli išėjo, kažkas jos nelankys
Ir žiedų grietininių paveiksle netapys.
Kažkas negražų žodį ievai baltai sakė,
Kažkas kaip galėjo piktais liežuviais plakė.

Kodėl ji palei šlaitą vis vien krovė žiedus,
Nors laukiamas paukštelis nė vienas negieda?
Juk kiekvieną naktį pro ten keliauja vėjas…
Jis lietų atsinešęs žiedelius aplieja.

PO KAŠTONU

Laikas vis eidamas brandina mūs jausmus,
O su jausmais kartu nueinančius metus.
Beliko vien tiktai mėnulio spindesys,
Jį vis regi pro namo praviras duris.

Sukrovė žiedus kieme kaštonas senas,
Jis akyse tavose vienatvę mena.
Svirtis girgždanti vis rymo ir vis laukia,
Gal sugrįš vaikai per nešienautą lauką?

Tu duonos kepalėlį rankšluosty baltam
Padėjęs saugoji tam užkrosny šiltam.
Gal pasiilgę vaikai duonos tėviškos
Per laukelius atbėgs ar keliais atropos?..

Menu, kaip duonos riekę lauždavai perpus.
Dalis viena bus tam, kas aplankys namus,
O dalį kitą tu palikdavai sudžiūt…
Dieve, neduok, gali blogesni laikai būt…

Ir dabar tave matau prie namo seno,
Prie to paties, kur mūs proseniai gyveno.
Iki šiol pavasariais kaštonas žydi,
Kiekvieną svečią žvilgsniu baltu palydi.

O TU KALBĖK

Dega paukštės akyse dangus vakaris,
Bangomis nubėga lengvas virpulys.
Paveikslas nuostabus – pajūrio žaros –
Toli virš horizonto gęstanti ugnis –
Paskutinė tolstančios dienos viltis.

O tu kalbėk nakties balsu, kalbėk,
Vėjo lūpom akis palytėk!
Širdį mylinčią širdim apglėbk
Ir netylėk, ir netylėk!

Meilę meilės žodžiais išsakyk,
Svajonę trapią sieloje taupyk!
Tą jausmą tyrą širdy pasilik,
Ir  su džiaugsmu likimą pasitik!

Bangose tegul neskęsta jūros žvaigždės,
Tegul į dugną nyra laivų inkarai.
Na tai kas, kad dar viena dienelė baigės…
Pakrantę jūra jau nuklojo gintarais…
O tu palauk, ir meilė tavoji ateis!

MOKYTOJAI
           
Ko atsisveikinti skubi? Palauk!
Dar žodžiai visi neišsakyti.
Tarpduryje tyliai mus pašauk!..
Gal ašarų lietus ims lyti?

Kiek sykių rudenį kartu lydėjom
Į tolį skrendant klykiančius paukščius.
Ašarėlė gal ne viena riedėjo…
Kas žino?
Paukščiai skristi kvietė mus?

Ir kiek pusnių per žiemą išbraidyta,
Kiek dovanota Kalėdų bučinių!
Pavasarinių pokštų pramanyta…
Suskaičiuot įmanoma?
Ar tai svarbu?

Atsisveikint neskubėki! Palauk!
Ne visad teisūs, kantrūs buvom mes.
Vardu kiekvieną tyliai tu pašauk,
Dar kartą pavadinki mokiniais!

ŠIRDIE MANA
        
Nuo žvaigždės švelnaus prisilietimo
Užgeso žvakės mano namuose.
Mirksnis liko lig svajos gimimo,
Viena sekundė – laimė delnuose.

Apkabinau aš vakaro ramybę,
Mėnulio šviesą, krentančią vidun,
Iškeliauju minties amžinybėn
Su žvaigždėmis aukštyn aukštyn dangun.

Taurėje raudonas vynas dega,
Jame lūžta mėnulio spinduliai,
Krūpteli manoji širdis, šneka
Ir uždainuoja aukštais vyturiais.

Širdie mana, krūtinėje daužaisi.
Gal vėl nerimsti stebuklo laukdama?
Širdie mana, žinau, šįvakar ateis ji –
Didžiulė laimė vien tik tau paskirta.

SUGRĮŽTU

Lekiu aš per laukus, bėgu per pievas paslapčia,
Kada pavasariais pražysta ievos vis nakčia,
Kada sužydi danguje žvaigždelės nuostabiai,
Jos tartum mėlynos linų akelės. Ar žinai?

Nešu aš tau mažytį saulės lašą iš dangaus.
Aš aitvarą siunčiu tau laimę nešantį. Pagauk!
Su baltomis žuvėdrom, su laivais aš sugrįžtu,
Tikiuosi ir viliuos, kad manęs lauki vis dar tu.

JEI GYVENIMAS TAU
                   
Jei gyvenimas tau – kelionė,
Neški išmintį žemės žmonėms!
Jei gyvenimas – tik svajonė,
Dovanok spalvas pievų gėlėms!

Jei gyvenimas tau – daina,
Imki smuiką, kurk dainai žodžius,
Ir kas dieną dainuoki vis ją,
Net jei saulė duš ar lis lietus!

Jei gyvenimas tau – dovana,
Mokėk ją gražiai panaudoti!
Žodžiai: meilė, šlovė, pagarba
Bus verti, jei mokėsi aukotis.

Jei gyvenimas tau – tai skrydis,
Brandink sielą ir kelki vartus!
Te skrydy sėkmė tave lydi,
Kai norėsi išskleisti sparnus!

SKRISKITE, PAUKŠČIAI  

Kai paukščiai sutūps į mano delną šiltą,
Neleisiu šiaurės vėjui plunksnų ištaršyt.
Iškėlę sparnus, norėčiau, kad pakiltų
Aukštyn pro Laumės juostą į baltus debesis.

Skriskite, paukščiai, virš saulėtų kalnų,
Palietę Laumės juostą giedokite kartu!
Giesmę kaip pievą kvepiančių žiedų
Dovanokit žemei gimsiančių vaikų!

Kai paukščiai sugrįš į mano delną šiltą
Iš dangaus aukštybių pailsint sparnelius.
Kaip aš norėčiau, kad jie ir vėl prabiltų,
Prakalbintų žemėje bundančius medžius.

Skriskite, paukščiai, į žalius miškus,
Ten, lizdus susukę, perinkit vaikus
Ir, išmokę juos nuostabių giesmių,
Dovanokit žemei mylinčių žmonių!

PAIMK PRAŠAU

Paimk, prašau:
Vasaros vėlyvos paskutinę rasą,
Paskutinį lietų dūžtančio dangaus,
Atviruke pieštą angelėlį basą
Ir mažytį žiedą rudenio  brangaus.

Tu paimki:
Baltą snaigę, kritusią į delną tavo,
Ir šešėlį tamsų, slenkantį per sieną,
Naktį, kur namo sugrįžti pavėlavo,
Ir pavasario bekvapes purienas.

Imki, prašau:
Mano lūpomis gražiausią tartą žodį,
Raukšlėmis bėgančią nuostabą akių,
Juoką vaikišką, užpūstą krosny ugnį,
Vaiduoklį, gimusį prieblandoj langų.

Paimki viską,
Kol pasiutęs vėjas širdies neišdraskė,
Kol neužnešė dar užmarštim takų,
Kol medžio krauju akių dar neaptaškė
Medkirtys, girioj mosuojantis kirviu…

Mums svarbi Jūsų nuomonė
Parašykite atsiliepimą apie interneto svetainę ar institucijos veiklą