TRUMPAI APIE SAVE
Gimiau 1950 metais Joniškio raj. Daugalaičių k., lygumų krašte. Vaikystė prabėgo gražioje tėvų sodyboje, apsuptoje medžių, paukščių čiulbėjimo ir to grožio, kurį skleidžia gamta. Toks aukštas dangus, debesų piešiniai, žiemos žvaigždžių spindėjimas kūrė svajones, žadino fantaziją…
Norėjau būti mokytoja, todėl baigiau Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o po to baigiau Klaipėdos menų f-to muzikos mokytojo specialybę. Šiuo metu dirbu l. d. „Obelėlė“ meninio ugdymo mokytoja. Eilės visada skmbėjo mano viduje, bet pradėjau rašyti beveik 48 metų, kai jos nebetilpo manyje. Nemaža dalis eilių ateina kartu su melodija, gal dėl to, kad gyvenimas susietas su muzika. 2004 m. išleidau savo eilių ir dainų knygą „Uždekim širdžiai po žvakelę“. Tais pačiais metais išleidau dainelių ir žaidimų knygelę vaikams iki 3 m. „Vir vir vir pelytė“. Be pedagoginio darbo dar vadovauju Klaipėdos „Bočių“ mišriam chorui bei moterų vokaliniam ansambliui „Vakaro žaros“, kuris yra mano sukurtų dainų atlikėjas. 2007 m. išleidome mano sukurtų dainų (muzika ir žodžiai) kompaktinį diską „Vakaro žaros“. Nemažai koncertuojame.
Kiekvienas savo mintis reiškia taip, kaip diktuoja širdis. Nesu modernistė, tik dalinuosi ta dovana, kurią gaunu pati. Manau, kad poezija yra mūsų sielos žydėjimas, o gyvenimas yra gražus… Tuo noriu tikėti.
MOKYTOJUI
Kiek daug žodžių pamokose išsakyta,
Šitiek daug, kad net išplauktų nemunai.
Leisk Tau „ačiū“ aukso raidėm išrašyti,
Juk visi lig vieno buvom mokiniai.
Tu – tai pirmas mano perskaitytas žodis,
Tu – pirmoji nupiešta kreiva raidė…
Į gyvenimą kelius Tu man parodei,
Kai nesisekė – skubėjai man padėt.
Vėlų vakarą prie knygų Tu sėdėjai,
Nors miegojo jau seniai tava šeima.
Kai nakty už lango blaškės šiaurūs vėjai,
Tave saugojo tik mintys ir tyla.
Jau seniai Tu padėkos visai nelauki –
Tavo atlygis sugrįš kitais keliais
Už metus, kuriuos atidavei gražiausius. –
Jei kur klydai – tegul Dievas Tau atleis.
VĖL RUGSĖJIS
Neša mažos rankos trapią gėlę,
Atminimą vasaros gražios,
Lyg širdelę prieš save iškėlę,
Pasiilgome mokyklos mylimos.
Na tai kas, kad buvome pavargę,
Na tai kas, kad pykom už klaidas
Ir už tai, kad buvo tiek daug darbo,
Negalėjome suspėti – na tai kas…
Vėl rugsėjo rytas mus sutinka,
Saulė šypsosi, o gal lietus?
Šiandien šventė ir dėl to laimingi,
Susitikę vėl senus draugus.
Būki sveikas, mano suolo drauge,
Būk sveika, triukšminga mokykla!
Mes sugrįžtam truputį paaugę –
Vasara grąžino mums jėgas.
Būki sveikas, mokytojau mielas,
Kad prireiks kantrybės, aš žinau.
Suprantu – aukoji darbui sielą,
Protą, patirtį ir meilę. Ačiū tau.
DĖKOJU TAU
Dėkoju, Dieve, Tau už meilę dovanotą,
Tartum vėlyvą spindulį vilties,
Už paukščio giesmę aušroje rasotoj,
Žvaigždės kritimą vidury nakties.
Už rūko skraistę virš laukų ir pievos,
Už aidą pamiškėj, saulėlydžio spalvas…
Už tą tikėjimą, kad viską gali Dievas,
Kai jis širdy, kai jo dalelė aš.
Dėkoju Tau, kad mokei nenuteisti,
Kad leidai man suvokti esmę šios tiesos,
Už tai, kad privertei mane atleisti,
Kai, rodės, skausmo nepakelt naštos.
Už tai, kad išklausei, kada prašiau stiprybės
Pakelti sunkumus, nelaimę iškentėt,
Už šviesą baltąją ir už tą sielos skrydį
Virš realybės savo minčiai pakylėt.
Dėkoju už gyvenimą – vienintelį, nepakartojamą,
Už džiaugsmą ir klaidas – o kas gi be dėmės?
Atleisk mums, Viešpatie, mes esame tik žmonės
Ir skęstame dažnai saldybėj nuodėmės.
***
Žiema gėlėm išpaišė langus,
Jos puikios – lyg iš rojaus sodo,
Pražydę, angelui nužengus
Nušviest būties, vilties parodyt.
Tai kas, kad žemę kausto gruodas,
Žiema praeis, žydės vėl vyšnios,
Ir gėlės tos iš rojaus sodo
Bus praeitis, kaip mūs jaunystė.
Tokia šviesi, graži kaip žiedas,
Veržli kaip potvynio upelis,
Viliojanti ir paslaptinga,
Kaip prieky nepažintas kelias.
O tu sakai, kad dienos pilkos,
O tu sakai, kad vėjai pučia,
Kad siela, džiaugsmo pasiilgus,
Padengti kviečia stalą Kūčių.
Padėkim lėkštę baltą, baltą,
Uždekim širdžiai po žvakelę,
Ugnis mus jungs ir bus nešalta,
Nors gruodas ir sukaustė kelią.
KADA PRASIDEDA KELIAI
Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje,
Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje,
Nuo slenksčio mūs prasideda keliai,
Kuriais tu per gyvenimą ėjai.
Tikėki, kad pasaulis tas gražus,
Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus,
Kai sniegą ant laukų barstys žiema,
Juk meilę dovanojo tau mama.
Ar tu nors vieną medį sodinai,
Daržely savo gėlę auginai?
Ar pasaką nešiojaisi širdy?
Ar su savim taikoje gyveni?
Žinok, kad laikas nusineš metus
Ir net tada, kai mūsų čia nebus,
Pavasariais vėl obelys žydės
Ir pievoje vaikai vėl skins gėles.
Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje,
Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje,
Nuo slenksčio mūs prasideda keliai,
Kuriais tu per gyvenimą ėjai.
Jei tu nors vieną medį sodinai,
Daržely savo gėlę auginai,
Jei pasaką nešiojaisi širdy
Ir su savim taikoje gyveni,
Tikėki, kad pasaulis tas gražus,
Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus,
Kai sniegą ant laukų barstys žiema,
Juk meilę dovanojo tau mama.
AUKLĖTOJAI
Nuo tavo rankų kyla meilės aitvarai,
Kai supasi ant kelių tau vaikystė,
O tu gera, graži būt privalai,
Žinoti viską ir mokėt neklysti.
Nušluostyt ašarą, galvelę sušukuot,
Pasekti pasaką, suprast, ką medis ošia,
Riekelę duonos į rankas įduot,
Padėt suvalgyt stebuklingą košę.
Tekyla tau nuo rankų aitvarai,
Ramybę neša, meilę ir gerumą, –
Vaikai užaugs, išauklėti gerai,
Širdy pastatę savo meilės rūmą.
TU LAUKI DOVANŲ
Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos…
Kiek džiaugsmo ir vilties, kad bus stebuklas.
Toks mielas, geras, tikras, netikėtas,
Ir nesvarbu, kad tai – niekučiai kuklūs.
Tu lauki dovanų. Kaip gera laukti.
Kaip gera nežinoti ir tikėti,
Kaip tiki vaikas, kada namus aplanko
Kalėdų Senis, panašus į tėtį.
Tu lauki dovanų ir pats galvoji,
Ką mylimai gali padovanoti?
Gal šilko, aukso, miros kvepalų
Ir nepamiršt ištarti gerą žodį?
Tuo išsakyti meilę ir širdies artumą,
Ir tai, ko niekad nemokėjai pasakyti.
Prisegti žvaigždę mintyse prie balto rūmo
Ir taip įteikti sielos dalelytę.
Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos,
Kai Dievas savo sūnų dovanojo
Pasauliui, Žemei, kiekvienam iš mūsų,
Kad atpirkti nužengtume į rojų.
***
Vabalėlio batų nenumink,
Niekad nenulaužki žiogui kojos,
Rytą beržą ranka apkabink,
Pasidžiauki, kad jūra banguoja.
Nusiprauski veidą ryto rasa,
Pasivaikščioki basas po žolę,
Suspindėk kibirkštim, būk šviesa,
Jei pažinti tikrai save nori.
Vieną dieną nustebti gali –
Suskambės tavo žodžiai lyg eilės,
Tu žmonėms pasakyti turi,
Kad pasaulį išgelbės tik meilė.
Nes iš meilės užgimsta žmogus,
Apie meilę lakštingala gieda,
Meilę žemei dalina dangus
Ir su meile išsiskleidžia žiedas.
Tad ir tu savo meilę dalink,
Lyg dalelę didžiosios pilnatvės.
Tau atlyginta bus, atsimink,
Būsi jaunas, sulaukęs senatvės.
Nors tas laikas, atrodo, negreit,
Iki jo dar labai toli eiti,
Bet paskirta tau jo tiktai tiek,
Kad sukrautum sau sieloje kraitį.
